Gustavas Robertas Kirchhofas gimė 1824 m. kovo 12 d. Karaliaučiuje. Baigęs gimnaziją Karaliaučiuje įstojo į tame pačiame mieste esantį Alberto universitetą. Dar besimokydamas universitete jis 1845 m. suformulavo du dėsnius, nusakančius srovių ir įtampų pasiskirstymą elektros grandinėje. Tuos dėsnius šiandien galima rasti bet kuriame mokykliniame fizikos vadovėlyje. Kirchhofas kartu su Robertu Bunzenu padėjo pagrindus spektrinei analizei. Jie suformulavo 3 pagrindinius principus: 1) įkaitinti kietieji kūnai ar skysčiai spinduliuoja tolydinį spektrą; 2) įkaitintų dujų spektrai susideda iš atskirų linijų; 3) kai įkaitintų dujų ar skysčių spinduliavimas sklinda per įkaitintas dujas, jos sugeria šviesą tuose pačiuose bangų ilgiuose. Pastarasis principas leido natūraliai paaiškinti tamsias linijas Saulės spektre, kurių kilmė iki to laiko buvo neaiški. Pasirodė, jog jos priklauso įvairiems cheminiams elementams Saulės atmosferoje.

Kirchhofas su Bunzenu  Saulės spektre atrado natrį, kalcį, barį, stroncį, magnį, nikelį, kobaltą, geležį, varį ir cinką ir šis sąrašas buvo nuolat pildomas. Saulės spektro studijos leido Kirchhofui pasiūlyti ir Saulės struktūros teoriją – karšta dujinė atmosfera gaubia karštą skystą branduolį. Tai buvo visiškai naujas požiūris į Saulės struktūrą. 1862 m. Kirchhofas pasiūlė idealaus juodo kūno sąvoką, kuri vėliau labai prisidėjo prie kvantinės mechanikos teorijos raidos.

Gustavas Robertas Kirchhofas mirė Berlyne 1887 m. spalio 17 d. Jis buvo apdovanotas Londono Karališkosios draugijos Rumfordo medaliu, išrinktas Amerikos filosofų draugijos nariu, Karališkosios draugijos nariu, Niderlandų mokslo ir menų akademijos užsienio nariu, jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje.

Šaltinis: panaudotas A. Kazlausko straipsnis leidinyje „Lietuvos dangus 2024“.

Nuotrauka: Visuotinė lietuvių enciklopedija.