Astronomai atrado nematomas struktūras, kurios sukuria „kosminio greitkelio“ tinklą iš gravitacinės sąveikos Saulės sistemoje. Šie kanalai leidžia greitai keliauti per kosmosą ir juos galima panaudoti mūsų pačių kosmoso tyrimams, taip pat kometų ir asteroidų tyrimams. Mokslininkų komanda taikydama stebėjimų ir duomenų modeliavimo analizę, vadovaujama Natašos Todorović (Nataša Todorović) iš Belgrado astronomijos observatorijos Serbijoje, pastebėjo, kad šie greitkeliai susideda iš sujungtų arkų, esančių šiose nematomose struktūrose, vadinamomis kosmoso daugdaromis ir kiekviena planeta sukuria savo daugdaras, kartu sukurdamos tai, ką tyrėjai pavadino „tikru dangaus autobanu“. Šis tinklas per kelis dešimtmečius gali pernešti paprastai randamus Saulės sistemoje objektus, daug greičiau nei per ilgesnius laikotarpius nuo šimtų tūkstančių iki milijonų metų iš Jupiterio į Neptūną. Rasti paslėptas struktūras kosmose ne visada lengva, bet pažvelgus, kaip viskas juda, galima gauti naudingų užuominų. Visų pirma, kometos ir asteroidai, kurių Skirtingu atstumu nuo Saulės yra keletas grupių. Jupiterio šeimos kometos (JFC- Jupiter family comet), kurių orbita yra mažesnė nei 20 metų, kurios nenueina toliau nei Jupiterio orbitos keliai, bei „Kentaurai“ – lediniai uolienų gabalai, kurie kabo tarp Jupiterio ir Neptūno. Trans-Neptūno objektai (TNO- trans-Neptunian object) yra tolimiausiuose Saulės sistemos taškuose esantys objektai, kurių orbitos yra didesnės nei Neptūno. Modeliuojant šias zonas jungiančius kelius, kai TNO pereina per Kentauro kategoriją ir galiausiai tampa JFC, terminai gali svyruoti nuo 10 000 iki milijardų metų. Tačiau naujausiame dokumente nustatyti orbitiniai vartai, prijungti prie Jupiterio, kurie atrodo daug greitesni, valdantys JFC ir kentaurų kelius. Nors tame dokumente neminimi Lagrandžo taškai, žinoma, kad šie santykinio gravitacinio stabilumo regionai, sukurti dviejų orbitinių kūnų (šiuo atveju Jupiterio ir Saulės) sąveikos dėka, gali generuoti daugdaras. Todorović ir jos komanda ėmėsi tyrimo. Jie naudojo įrankį, vadinamą greituoju Lyapunovo indikatoriumi (FLI- Lyapunov indicator), paprastai naudojamą chaosui nustatyti. Kadangi chaosas Saulės sistemoje yra susijęs su stabilių ir nestabilių daugdarų egzistavimu, per trumpą laiką FLI gali užfiksuoti dinaminio modelio, kuriam jis taikomas, daugdaros pėdsakus, tiek stabilius, tiek nestabilius. „Čia, – rašė mokslininkai savo darbe, – mes naudojame FLI aptikti kosminių daugdarų buvimą ir visuotinę struktūrą bei užfiksuoti nestabilumus, veikiančius orbitos laiko skalėse, tai yra, mes naudojame šį jautrų ir nusistovėjusį skaitinį įrankį apibrėžti greito transporto regionus Saulės sistemoje.” Jie surinko skaitmeninius duomenis apie milijonus Saulės sistemos orbitų ir apskaičiavo, kaip šios orbitos dera su žinomomis daugdaromis, modeliuodamos septynių pagrindinių planetų, nuo Veneros iki Neptūno, sukeltus sutrikimus. Jie nustatė, kad ryškiausios arkos, didėjant heliocentriniams atstumams, buvo susijusios su Jupiteriu, o stipriausiai – su Lagrandžo taškų daugdaromis. Visi artimi Jupiterio šeimos planetų (Jovian) susitikimai, modeliuoti naudojant bandomąsias daleles, aplankė Jupiterio pirmojo ir antrojo Lagrandžo taškų apylinkes. Susidūrimo metu į planetą buvo išmestos kelios dešimtys dalelių, bet dar daugybė, apie 2000, buvo atsietų nuo orbitos aplink Saulę, kad patektų į hiperbolines pabėgimo orbitas. Vidutiniškai šios dalelės pasiekė Uraną ir Neptūną atitinkamai po 38 ir 46 metų, o greičiausiai Neptūną pasiekė per mažiau nei dešimtmetį. Dauguma – maždaug 70 proc. – 100 astronominių vienetų atstumą (Plutono vidutinis orbitos atstumas yra 39,5 astronominio vieneto) pasiekė mažiau nei per šimtmetį. Didžiulė Jupiterio įtaka nėra didžiulė staigmena. Jupiteris, be Saulės, yra pats masiškiausias objektas Saulės sistemoje. Tyrėjai nustatė, kad tas pačias struktūras sukurtų visos planetos, atsižvelgiant į orbitos periodus. Šis naujas suvokimas galėtų padėti mums geriau suprasti, kaip kometos ir asteroidai juda aplink vidinę Saulės sistemą ir galimą jų grėsmę Žemei. Ir, žinoma, yra jau minėta nauda būsimoms Saulės sistemos tyrinėjimo misijoms. Bet mums gali reikėti geriau išsiaiškinti, kaip veikia šie vartai, kad išvengtume susidūrimo kursų, ir tai nebus lengva. “Išsamesni kiekybiniai atrasto fazės-erdvės struktūrų tyrimai galėtų suteikti gilesnę įžvalgą apie mažesnių kūnų transportavimą tarp dviejų diržų ir vietinių planetų regione”, – rašė mokslininkai savo darbe. „Stebėjimų, teorijos Sujungimas ir modeliavimas pagerins mūsų dabartinį šio trumpalaikio mechanizmo, veikiančio TNO, Kentauro, kometų ir asteroidų populiacijas, supratimą ir apjungs šias žinias su tradicinio ilgalaikio chaotiško difuzijos per orbitinius rezonansus vaizdu, o tai – didžiulis uždavinys daugeliui svarstomų energijų. ”
Tyrimas buvo paskelbtas „Science Advances“.
Originalus tekstas: https://www.sciencealert.com/solar-system-arches-of-chaos-create-cosmic-fast-travel-superhighways?fbclid=IwAR2rzGSRDwuByYugRJuuRQ7j39H9WjpGiYHwtCXwgeV4tK7N-5gQSmPE07U
