Dangaus reiškinių stebėjimas kitados buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“ taip sakydavo mūsų protėviai, kuomet šis padrikasis žvaigždžių spiečius, kartu su Tauro, kaime dažniau vadinamu Jaučio žvaigždynu, dangaus skliautu vakare nusileisdavo į dirvą. Ir ne tik sakydavo, bet suskubdavo pirmąją vagą arti.
Svarbūs būdavo keli apeiginiai momentai. Į laukus artojas išeidavo anksti rytą, gerai išsiprausęs, naujus drobinius marškinius apsivilkęs. Į kišenę žiaubrę duonos įsidėjęs ir druskos įsibėręs. Šeimininkės savo ruoštu gelbėdavo vyrams. Vartus atkeldavo, botagus panešėdavo. Svarbu buvo prieš kinkant arklį tris kart jį aplink arklą apvesti, verba, kadagiu, švęstomis žolelėmis pasmilkyti. O tuomet žemelę pabučiuoti, persižengnoti ir vagoti pradėti. Pirmosios vagos velėną reikėtų atgal užversti, tam kad karvės būtų pieningos. Taip pat pirmojoje vagoje apardavo pasiimtą duonos riekelę. Tai tarsi auka motinai žemei, kad dovanotų gerą derlių. Kitur minimas paprotys, kad šią duoną pirmąją vagą išaręs pats artojas valgydavo ir arkliams duodavo, namo parnešdavo, šeimynai ir gyvuliams padalydavo. Kad vasaros dangus lietaus negailėtų ir arkliai riebūs būtų, po darbo grįžusį artoją, aukščiau pasilypėjusios šeimos mergelės apliedavo vandeniu. Tuomet šeimininkas sėsdavo valgyti kiaušinienės iš kiaušinių, sudėtų per Gandrines. Buvo tikima, kad toks apeiginis maistas užtikrins visų darbų sėkmę.
Ypatingos reikšmės turėjo ne tik atliekami ritualai, bet ir arklas, kuriuo žemė dirbama. Viename iš straipsnių etnologas L.Klimka rašė „Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą – ugnis jo galias sustiprinanti“.
Dangaus šviesuliai žmogaus gyvenime ne tik rikiavo lauko darbus ir diktavo žmogaus gyvenimo ritmą, bet ir formavo tradicinę kultūrą, papročius ir tikėjimus. Visi šie stebėjimai turi didelę reikšmę lietuviškojo kalendoriaus švenčių semantikoje.
Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga.
Nuotraukoje matoma muziejinė vertybė (pavalkai) saugoma Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose.
