Paukštis lietuvių mitologijoje ir pasaulėjautoje buvo labai svarbus, o jo vaizdavimas tradiciniame mene tik pabrėžia glaudų žmogaus ir senosios religijos santykį. Stebėdamas jo elgseną: kur jis suka lizdus, kokius skleidžia garsus, kada parskrenda į gimtinę ar kada peri, žmogus atlikdavo įvairius ritualus, spėdavo apie ateinančias orų permainas, būsimą derlių  ir numatydavo lauko darbus.

Vienu svarbiausių pavasario svečiu sodyboje laikytas gandras dar kitaip vadinamas starkumi, gūžu ar bacionu. Su juo siejama bažnytinė Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė – Bloviečiai (Gandrinės). Manyta, kad šią dieną net paukščiai lizdų nesuka. Na, o valstiečių namuose šeimininkės nuo ankstyvo ryto ruošdavo apeiginius patiekalus: šaltanosius su krekenų įdaru, kanapinius pyragus ir „kratinių “ bandeles. Pastarosios buvo gaminamos iš sumaišytų įvairių rūšių, rankinėmis girnomis sumaltų, rupių miltų : kviečių, rugių, miežių, avižų, grikių. Ruoštų gardumynų paragauti į svečius kaimynus kviesdavo. Tiesa, tą dieną į svečius keliaujant  skubėti nederėtų.  Eiti reiktų nei per greit nei per lėtai, gandrą mėgdžiojant. Tai buvo vadinama starkavimu ar gandravimu. Stebėdavo žmonės kur gandras lizdus suka. Kad kelionėse sektųsi gandralizdžiui medyje ar ant trobos įtaisydavo vežimo ratą, o norėdami, kad gyvulius ligos aplenktų ratą pritaisydavo ant tvarto.  Sodybą, kurioje gandras peri, gaisrai aplenks ir gausaus derliaus sulauks.

Buvo tikima, kad ir žmogui gandras likimą lemia. Libertas Klimka knygoje „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“ rašė:- „Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmą kart pamatysi: jei skrendantį – visus metus darbus spėriai nudirbsi; jei tupintį – tada vangiai viskas eisis. Ir geriau, jeigu iš dešinės pusės „tiesia“ akimi“. Džiūgaudavo jaunos mergelės gandrų porą išvydusios, manyta, kad šiais metais ištekės. O vaikai suskubdavo kūlversčiom persiversti ir nepiktai gandrą paerzinti „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė. Po tilteliu paslėpė“.
Artojams nuo šios dienos gandras „atnešdavo“ pavakarius. Na, o bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų.

Kovą ne tik visi paukščiai į gimtinę parskrenda, bet ir meška iš savo irštvos išsiritusi, pradeda karaliauti miške. Ir jei pamatysit, kad vėjas išpeštus stogo šiaudus neša, žinokit, kad „Lekia meškos plunksnos“. Ir jau prasidėjo šiltasis metų pusmetis.

Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis L. Klimkos ir kitų etnologų išleista literatūra.

Fotografijoje matomi eksponatai saugomi Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose.