Vai ir atbėga baikštusis elnelis,
Leliu kalėda, kalėda.
Baikštusis elnis devyniaragis,
Leliu kalėda, kalėda.
Baikštusis elnias – šv. Kalėdų pranašas, garbinamas kaip žiemos nugalėtojas ant savo galingų ragų parnešantis saulę – atgimstančio pavasario simbolį. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Etnologijoje minimas mitinis kosmologinis elnio vaizdavimas. Dėl jo metų pradžioje numetamų ir vėl ataugančių ragų jis lyginamas su gyvybės medžiui. Dėl tos pačios savybės daugelyje pasaulio tautų jis tapo vaisingumo, mirties, augimo simboliu. O kai kuriose tautose jis vaizduojamas, kaip tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Štai vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi, o Šiaurės bei Centrinės Amerikos ir Eurazijos tautų tradicijose elnias išmargintas šviesiomis dėmelėmis simbolizuoja žvaigždėtą dangų, milžiniškas elnias siejamas su dangaus poliarinio rato žvaigždėmis – Kasiopėja ir Persėjo bei Vežėjo žvaigždynų žvaigždėmis arba su Grįžulo Ratų žvaigždynu. O kartais elnio vaizdinys siejamas su Oriono ir Tauro žvaigždynais.
Ir ne tik minėtas devyniaragis elnias bet ir daugybė kitų reiškinių Šv. Kalėdų papročiuose ir apeigose anuometinio žmogaus gyvenime įgavusių reikšmingą simbolinę prasmę, nugulė etnologijos istorijos lobynuose.
Šiuolaikiniame pasaulyje beveik neįsivaizduotume Kalėdinės eglutės be blyksinčių įvairiaspalvių lempučių šviesos. O kaip buvo anuometinio žmogaus gyvenime kai tokių lempučių nebuvo? Šviečiančias lemputes, kuriomis eglutes puošiame dabar, kitados keitė plazdanti degančių žvakučių liepsna, siejamas su prosenelių vėlių atgimimu. Joms priskiriama antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo nelaimių. Vietoje dabar mums įprastų plastikinių žaisliukų ant žaliaskarių puikavosi riešutai, kurie simbolizavo derliaus pagausinimą, vaisingumą. Taip pat ir obuoliai – kuriems lietuvių tautosakoje priskiriama stebuklinga galia. Obuolys laikomas meilės ir vaisingumo, pavasario simboliu. Obuolys taip pat gali simbolizuoti tam tikro etapo pabaigą.
Na, o kone svarbiausias reikšmingiausių metų švenčių atributas buvo šiaudinis sodas, kuris puikuodavosi pakabintas virš stalo. Patys šiaudai iš kurių gaminami sodai sietini su gyvybės ir amžinumo simboliu, tarpininkais jungiančiais gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Šiaudai, šiaudų kūlys, šiaudų varpos kaip apeiginiai elementai buvo naudojami daugelio senųjų lietuviškų švenčių metu. Juk ir per Kūčias iš po staltiesės traukiams šiaudas, tikimasi ilgo gyvenimo ištraukus ilgesnį ir deja nieko gero nežada ateitis, jeigu ištrauksi trumpą. Siūlas, kuriuo veriamas sodas, turi būti kuo natūralesnis, geriausia linas, kad neiškraipytų galių lauko, jėgų srauto.
Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei palinkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos.
Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Straipsnis parengtas remiantis etnologų surinkta medžiaga.
