Elnias devyniaragis ant savo ragų jau parnešė saulę, kuri nuo šiol mus džiugins vis ilgiau ir jau visai netrukus, užsibaigus metų ratui,  pakvies prie naujų darbų. Senųjų metų palydėtuvės ir naujųjų pasitikimas – tai svarbus momentas tiek šiuolaikinio, tiek ir anuometinio žmogaus gyvenime.

Naujųjų metų vakaras, kai kuriuose Lietuvos regionuose vadinamas kūčelėmis, ypatingų tradicijų ar šventimo papročių neturėjo. Ne veltui buvo vadinamas pakūčiais, antrosiomis Kūčiomis ar  riebiosiomis Kūčiomis, nes dalis papročių, burtų ir apeigų atkeliavo iš žiemos saulėgrįžos šventės.  Tačiau švęsti rinkdavosi  ne tik šeimos nariai, bet ir kaimynai bei draugai, o ant stalo puikuodavosi nebe pasninko valgiai, o sotūs ir gardūs mėsos patiekalai. Štai Žemaitijoje šeimininkės gamindavo šiupinį su kiaulės galva, kad visus metus mėsos nestigtų. O kad linksmumo nepritrūktų, dažnai būdavo persirengiama įvairiais personažais, taip pat deginamas šiaudų kūlys – taip atsisveikinama su senaisiais metais. Į dangų kylančios deginamo kūlio žiežirbos anuomet atstodavo šiuolaikinius fejeverkus. Vienas įdomiausių papročių, kurį aprašo etnologas L. Klimka, yra javų šaukimas: „Įdomus naujametis paprotys, kai vakare iš laukų šaukiami javai, žinomas šiaurės Lietuvoje. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“.

Žinoma, neapsieita be spėjimų – kaipgi seksis ateinančiais metais. Sakydavo, jeigu per Naujuosius Metus už lango šerkšnas medžius dabina, tai bus geri metai. Ūkininkui išvažiavus pasivažinėti su rogėmis ar vežimu  geras ženklas iš jų iškristi, sako –  linai gerai derės. Svarbus ir sapnas, kurį susapnuosite Naujų Metų naktį, mat jis pranašaująs būsimus metus.  Tad pasitikite Naujuosius gerai nusiteikę ir būtinai sulaukite, kol laikrodis dvyliktą valandą išmuš.  Nesgi tas, kuris prasnaus metų virsmą, visus ateinančius dvylika mėnesių būsiąs apsnūdęs ir tingus…