Gruodžio 6-oji – Šv. Mikalojaus diena, skirta pagerbti pagrindiniam žemdirbio pagalbininkui – arkliui. Arklys žmogui kitados buvo ne tik svarbi darbo priemonė,  tačiau ir kalendorinių švenčių apeigų dalyvis, o jo motyvai nugulė raižiniuose, namų apyvokos daiktų puošmenose, dainose ir sakmėse.

Senieji Lietuvos gyventojai, prūsai, į mirusiojo kapą ant kartu dedamų urnų ar puodų vaizdavo arklius kartu su kitais dangaus ženklais – saule ir žvaigždėmis. Lietuvių liaudies mene galime išvysti vaizduojamus arklių siluetus ar arklių poras, tarp kurių išauga gyvybės medis, o jie patys apsupti saulės ir kitais dangaus ženklais, arba  žirgą su raiteliu tarp saulės ir žalčio-gyvatės simbolių.

Senuosiuose Lietuvos kaimo papročiuose prieš pradedant arti dirvą arklys buvo pasmilkomas šermukšnio, kadagio, žilvičio šakelės dūmais. Manyta, kad tai apsaugo gyvulį nuo piktų jėgų ir ligų. O štai kitur arkliui duodavo pirmojo derliaus apeiginės duonos paragauti, ar rugiapjūtės vainiką pauostyti, kad rugiai būtų tokie gražūs, kaip juos uodęs arklys. Užgavėnių šventės metu arklys atliko svarbų vaidmenį sugrįžtančios saulės apeigose.

Saulės ir arklio motyvas glaudžiai susijęs su to meto žmogaus pasaulėžiūra. Buvo manoma, kad po žiemos solsticijos saulė grįžta moliniais ratais pakinkytais šyvais žirgais, o vasaros solsticijos metu palieka mus vežimu, kuriame įkinkyti du balti žirgai. Įdomu tai, kad kitados šį reiškinį,  nuo kurio dienos trumpėdavo ir ilgėdavo, kitos tautos įsivaizdavo panašiai. Skyrėsi tik tų stebuklingų žirgų išvaizda. Antai latvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, slovėnų – margu vežimu, kuriame pakinkyti auksinis, sidabrinis ir deimantinis žirgai.

Peržiemoję ir pailsėję, gausiai pamaitinti avižomis Kūčių naktį arkliai vėl skubės saulės parsivežti ir pavasario pradžios pranašauti.

Nuotraukoje vertybės iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fondų. Dėžutė mokykliniams reikmenims, pasaga ir kt.