2017 metais nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA -National Aeronautics and Space Administration) kosminiai zondai aptiko didžiulį žmonių sukurtą Žemę supantį „barjerą“.
Bandymų metu buvo patvirtinta, kad tai iš tikrųjų turi įtakos toli už mūsų planetos atmosferos ribų esančiam kosminiam orui.
Tai reiškia, kad mes ne tik stipriai keičiame Žemę, bet ir mūsų veikla pakeitė kosmosą, dėl šio mūsų poveikio mokslininkai tai ragina pavadinti visiškai nauja geologine epocha.
Gera žinia ta, kad skirtingai nei mūsų įtaka pačiai planetai, tas kosminis burbulas, kurį sukūrėme, iš tikrųjų veikia mūsų naudai.
Dar 2012 metais kosminė agentūra NASA paleido du kosminius zondus, kad jie veiktų kartu, kurie skriejo per Žemės natūralius Van Aleno (Van Allen) diržus maždaug 3200 km/h greičiu.
Mūsų planetą supa du tokie radiaciniai diržai (ir laikinas trečiasis) – vidinis diržas tęsiasi maždaug nuo 640 iki 9600 km. virš Žemės paviršiaus, o išorinis diržas užima maždaug nuo 13 500 iki 58 000 km aukštį.
2017 metais Van Aleno zondai nustatė kažką keisto, kai stebėjo įkrautas daleles, įstrigusias Žemės magnetiniame lauke, šiuos pavojingus Saulės išlydžius sulaikė kažkokia žemo dažnio kliūtis.
Tyrimo metu tyrėjai nustatė, kad ši kliūtis pastaruosius kelis dešimtmečius aktyviai stūmė Van Aleno diržus nuo Žemės ir dabar apatinės radiacijos srautų ribos iš tikrųjų yra toliau nuo mūsų nei 1960-aisiais.
Taigi, kas pasikeitė?
Tam tikros rūšies transliavimas, vadinamas labai žemo dažnio (VLF -Very Low Frequency ) radijo ryšiu, dabar tapo kur kas dažnesnis nei 60-aisiais, NASA komanda patvirtino, kad jie gali paveikti, kaip ir kur juda tam tikros kosmose esančios krūvį turinčios dalelės.
Kitaip tariant, VLF dėka dabar turime antropogeninį, žmogaus sukurtą, kosminį orą.
„Po daugybė eksperimentų ir stebėjimų buvo išsiaiškinta, kad esant tinkamoms sąlygoms, radijo ryšio signalai VLF dažnių diapazone iš tikrųjų gali paveikti aplink Žemę didelės energijos radiacijos aplinkos savybes“, – dar 2017 metais sakė vienas iš komandos narių, Philas Ericksonas (Phil Erickson) iš Masačusetso technologijos instituto.
Daugelis iš mūsų kasdieniniame gyvenime neturi daug bendro su VLF signalais, tačiau jie yra pagrindas daugelyje inžinerinių, mokslinių ir karinių operacijų.
Šis Dažniai yra nuo 3 iki 30 kilohercų, jie yra per silpni garso perdavimui, tačiau puikiai tinka koduotiems pranešimams transliuoti dideliais atstumais ar giliai po vandeniu.
Vienas iš dažniausių VLF signalų panaudojimo būdų yra susisiekimas su giliavandeniais povandeniniais laivais, bet dėl didelio bangos ilgio gali išsisklaidyti aplink dideles kliūtis, tokias kaip kalnų grandinės, dar naudojami transliavimui per sudėtingą reljefą.
Niekada nebuvo siekiama, kad VLF signalai sklistų kur nors kitur, išskyrus Žemę, tačiau paaiškėjo, kad jie nutekėjo į mūsų planetą supančią erdvę ir užtruko pakankamai ilgai, kad sukurtų milžinišką apsauginį burbulą.
Kai Van Aleno zondai palygino VLF burbulo vietą su Žemės radiacijos juostų ribomis, jie rado tai, kas iš pradžių atrodė kaip įdomus sutapimas – „VLF burbulo išorinis mastas beveik tiksliai atitinka vidinį Van Aleno spinduliuotės diržo kraštą. “, – teigė NASA.
VLF signalai iš tikrųjų gali paveikti krūvį turinčių dalelių judėjimą šiuose radiacijos diržuose, todėl netyčinis žmogaus sukurtas barjeras juos palaipsniui stumia atgal.
Vienas iš komandos narių Danas Bakeris (Dan Baker) iš Kolorado universiteto (University of Colorado) Atmosferos ir kosmoso fizikos laboratorijos (Laboratory for Atmospheric and Space Physics), tai įvardijo kaip „neįveikiamą barjerą“.
Nors mūsų apsauginis VLF burbulas yra bene geriausia žmonių daroma įtaka planetą supančiai erdvei, tai tikrai nėra vienintelis nuo XIX amžiaus kosmose mūsų paliktas ženklas, ypač per pastaruosius 50 metų, kai branduoliniai sprogimai buvo ant bangos.
„Šie sprogimai sukūrė dirbtinės radiacijos diržus netoli Žemės, dėl kurių buvo padaryta didelė žala keliems palydovams“, – paaiškino NASA komanda.
“Kiti antropogeniniai poveikiai kosmoso aplinkai yra cheminio išsiskyrimo eksperimentai, kaitinimas jonosferos aukšto dažnio (HF- High Frequency) bangomis ir VLF bangų sąveika su radiacijos juostomis.”
Astronomas Carlas Saganas (Carl Sagan) kadaise norėjo rasti neabejotinų gyvybės Žemėje požymių iš kosmoso – pasirodo, jų yra krūva, jei žinote, kur ieškoti.
Tyrimą paskelbė „Science Space Reviews“.
Pirmą kartą šios istorijos versija buvo paskelbta 2017 m. Gegužės mėn.
Originalus tekstas: https://www.sciencealert.com/there-is-a-human-made-barrier-surrounding-earth-and-we-can-detect-it?fbclid=IwAR1-rSB1x2Ze_FhtVu-p4LBcvy59LaA1G0WVJQ-DBv3HR8_ruMivuvU6iJ4