Tikriausiai šiandien būtų sunku rasti žmogų, kuris nežinotų Vilniaus Kaziuko mugės ir nors kartą nebūtų dalyvavęs jos šurmulyje. Tačiau retam iš mūsų yra žinoma Kazimierinių, kitaip vadinamų kovarnių (kovų) arba špokų (varnėnų) dienos reikšmė ir tradicijos anuometinio žmogaus gyvenime. Pirmaisiais „kreivavėžio“ Kazimiero ženklais laikyti saulės spindulių išgraužti vėpūtiniai ir viena pratižusi rogių vėža. Tądien reikia pradžiuginti gyvulius. Leisti pro pravertas tvarto duris pasidžiaugti pirmaisiais saulės spinduliais ir bundančio pavasario garsais. Tačiau išgirdus vieversį džiūgauti nederėtų, mat jis pranašauja nederlingus metus. Rytų Aukštaitijoje sakoma „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės“.

Na, o šiandien vis tik svarbiausiu įvykiu kovo 4-ąja laikoma Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė, kuri šiemet skaičiuos jau 419 – tuosius metus. Anuomet kermošius lydėdavo iškilmingą šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesiją, kurioje dalyvaudavo paeiliui išsirikiavę amatininkai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, Vilniaus universiteto studentai, krašto didikai su vasalų palydovais.

Ant prekystalių mugėje puikuodavosi valstiečių rankomis pagaminti dirbiniai. Namų apyvokos daiktai tokie kaip sviestmušės, pintinės, duonkubiliai, gorčiai. Taip pat buvo galima įsigyti grėblių, dalgiakočių ar kinkymo lankų. Kaip ir šiandien vaikus džiugino žaislai, kurie anuomet buvo gaminami iš medžio, o daugiausia dėmesio sulaukdavę mediniai arkliukai. Tačiau vieną dalyką iš mugės parsivežti buvo būtina. Tai rudos, baltos ar rausvos spalvos, su medumi, mėtomis ar spanguolėmis gardinti meduoliai, kitaip dar vadinami Kaziuko širdimis. Na žinoma, retas kuris apsilankęs negrįždavo iš mugės be riestainių karolių ant kaklo.

Viename savo leidinių L. Klimka rašė: „Kaziukas – Vilnijos krašto etninės kultūros savastis ir paveldas“ . Šis reiškinys tarsi praeities aidas, kuris iki šių dienų lyg koks pavasario šauklys išvilioja miestelėnus ir miesto svečius į gatves pasigrožėti amatininkų kurtais dirbiniais, įsigyti tradicinių skanumynų ir šventiniame šurmulyje pasitikti pavasarį.

Straipsnį parengė Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis Liberto Klimkos publikuotais straipsniais ir literatūra.

Daiktai matomi fotografijoje iš Lietuvos Etnokosmologijos fondų.