Lietuvos etnokosmologijos muziejuje pristatomi žmogaus ir žmonijos ryšiai su dangumi, pasireiškiantys tautos gyvenimo tradicijose, apeigose, materialiniame ir verbaliniame pavelde, moksle, technikoje, literatūroje, mene, filosofijoje, religijoje, futurologijoje. Laiko matavimas – viena ryškiausių šio santykio apraiškų. Dar ankstyvajame paleolito laikotarpyje, stebėdamas, kaip keičiasi mėnulio fazės žmogus, išmoko skaičiuoti laiką. Dangaus šviesulių judėjimo dėsningumai virto pirmaisiais laiko matavimo prietaisais – kalendoriais.Stebėdamas reiškinius, kurie vyko danguje, žmogus juos fiksavo ornamentais, o ilgainiui ir runų pavidalu. Runų lazdos šonuose matyti dvi eilutės rašmenų, o kituose piktogramos, nurodančios šventes, sezoninius gamtos reiškinius ir su jais susijusias šventes. Vienoje lazdos pusėje vasara, o kitoje žiema. Svarbi tam tikra skaičių sistematika. Rašmenys eilutėse kartojasi kas septyni – tai savaitės dienos. Kitame, devynių lapų mediniame kalendoriuje, sistema išlieka ta pati. Tik knygelei pasibaigus ją apverčiame ir vėl grįžtame atgal į pradžią. Knygelės paskutiniuose puslapiuose galite rasti savotišką instrukciją, kurioje tam tikri ženklai nurodo savaitės dienas  ar mėnulio pilnatį. Svarbu tai, kad runų kalendoriai neturi mėnesių. Saulė – dar vienas gamtos pažinimo instrumentas. Krisdama tam tikru kampu ir sudarydama šešėlį, nurodė žmogui vasaros ir žiemos lygiadienius, kuomet dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Pakilus į aukščiausią tašką pranešdavo apie vidurdienį, o nusileidusi ties horizontu – aušrą arba saulėlydį. Tokie laiko matavimai nebuvo itin tikslūs, todėl buvo pasitelktas – gnomonas, į žemę įsmeigta lazda, pagal jos šešėlį nustatomas tikrasis vidurdienis (šešėlis trumpiausias).  Gnomono principu paremti Saulės laikrodžiai. Gamtos siųstos dovanos padėjo skaičiuoti laiką, o tobulėjant visuomenės supratimui  buvo pradėti kurti  vandens, smėlio, ugnies mechaniniai laikrodžiai. Vienas esminių pastarojo skirtumas nuo kitų laikrodžių buvo tas, kad pirmą kartą buvo pasinaudota mechaninio kūnų svyravimo reiškiniu. Užtikrinant vienodo periodo svyravimus, juos skaičiuojant, buvo lengva sužinoti prabėgusį laiką. Vieninga laiko skaičiavimo sistema buvo priimta tik XIX a. Taigi daugybę metų bandydamas suprasti kas yra laikas, ir kaip tiksliai jį matuoti žmogus nukeliavo ilgą kelią, formuodamas stiprius etnologinius ryšius tarp visatos ir žmogaus.