Esmė ta, kad visi esame šios beprotiškai milžiniškos Visatos gyventojai. Deja, to praktiškai niekas nejaučia. Man tada, daugiau kaip prieš 30 metų, dirbant Molėtų astronomijos observatorijoje, kurios vietą buvau suradęs, organizavęs jos projektavimą ir statybą, atrodė, kad tai nuostabus jausmas, kurį galėtų pajausti kiekvienas Žemės gyventojas. Taip gimė Etnokosmologijos muziejaus idėja. Žengiau pirmuosius žingsnius, bet sutikau atkaklų savo kolegų astronomų pasipriešinimą. Nei vienas Lietuvoje besikuriantis muziejus neturėjo tokios opozicijos. Prieš Kakarą buvo panaudota spauda, televizija, rašomi skundai į Seimą ir Vyriausybę. Prieš opoziciją buvau visiškai vienas, neturėjau jokios paramos. Todėl per savaitraštį „Literatūra ir menas“, išdėstęs savo idėją, kreipiausi į Lietuvos kultūros visuomenę. Sulaukiau  Giedriaus Kuprevičiaus, Romualdo Ozolo, Romualdo Grigo, Krescencijaus Stoškaus, Algimanto Krikštopaičio plačių ir išsamių įvertinimų ir pritarimų. Tada, atgimstančioje Lietuvoje, dar buvo reikšmingos kultūros ir mokslo autoritetų nuomonės – Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumo nutarimu 1990 metų kovo 15-tą buvo įsteigtas Lietuvos etnokosmologijos muziejus. Tuščiose patalpose darbą pradėjome keturiese be patirties, be eksponatų. Sunkūs tai buvo metai, trūko visko, bet labiausiai lėšų. Tačiau mus pagal negirdėtą muziejaus pavadinimą surado Europos ekspertai ir pasiūlė dalyvauti pirmame konkurse ES paramai gauti. Tada juokavau, kad Lietuvos Vyriausybė ir Kultūros ministerija mūsų nepastebėjo – mus surado Europos Sąjunga. Per visą mano direktoriavimo laiką sugebėjau gauti apie 16 milijonų Europos paramos lėšų. Taip gimė muziejaus kosminė architektūra, taip dabar baigiama įgyvendinti naują, moderni Sauliaus Valiaus projektuota ekspozicija.

Sveikinu mielus muziejaus lankytojus su Lietuvos Nepriklausomybės atstatymu ir su muziejaus gimimu – su kovo 11-tą ir kovo 15-tą!

Gunaras Kakaras