Vieversėlis vienas iš pirmųjų sparnuočių, pavasarį parskrendančių į mūsų kraštą iš tolimųjų šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario kviesliu. Vieversėlis yra lietuvių artojų draugas ir nuolatinis palydovas. Pavasario švenčių papročiai bei apeigos nuo senų senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Pavasaris ateidavo ne su kalendoriniu laikotarpio pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tai apytiksliai buvo vasario 24 d. ji nuo žilos senovės vadinama Vieversio diena. Buvo manoma – kuo vieversys pasirodys anksčiau ir užgiedos savo pavasarinę giesmę, tuo greičiau ateis pavasaris.

Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys. Vieversio dieną nedera šukuotis – vištos vasarą daržus iškapstys, taip pat seniau  manyta, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau, pavasaris bus ankstyvas. Simboliškai manoma, kad pavasarį ant sparnų parneša paukščiai. Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena.