Archyvas 2023

Velykos

Velykos

Stebėdamas kaip keičiasi mėnulio fazės dar ankstyvajame paleolito laikotarpyje žmogus išmoko skaičiuoti laiką. Lietuviškasis mėnulio kalendorius, kuris naudotas dar ir XIV a., buvo vienas pagrindinių lauko darbų vadovu žemdirbio gyvenime. Ir neabejotinai šis nakties žibintas turėjo didelę reikšmę švenčių kalendoriaus sudaryme. Velykos – viena pagrindinių švenčių, kurių data priklauso nuo mėnulio fazės ir yra švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Būtent per šią pavasario šventę žmogus ypatingą dėmesį skirdavo gamtai ir joje vykstantiems reiškiniams. Ankstų rytą apeidavo ar apvažiuodavo savo laukus ratu, kad derlius geras būtų, kad šis magiškas ratas apsaugotų pasėlius nuo ledų. Ligi šių dienų išlikęs paprotys velykų rytą keliauti į bažnyčią [seniau kaimo žmonės Prisikėlimo laukdavo pernakt bažnyčioje; tai vadinamos velyknakčio budynės. L.K.], tačiau anuomet grįžimas iš jos prilygdavo lenktynėms. Buvo tikima, kad tas, kuris parskubės greičiau už kaimyną, tas pirmasis įveiks žemės ūkio darbus ir sulauks gausesnio javų derliaus. Vertėtų atkreipti dėmesį: jei vakaris pūs – bus vasara lietinga, jei pietys –šilta, jei šiaurys – šalta. Buvo tikima, kad visus metus sveikas būsi jei per Prisikėlimą nusimaudysi tekančiame vandenyje. O jeigu pačiam išsimaudyti nepavyko tai ūkininką aplaistyti reikėtų, kad linai geri būtų. [Maudydavosi ar prausdavosi upelyje, tekančiame rytų – vakarų kryptimi, saulei tekant Didįjį ketvirtadienį, o laistydavosi antrą Velykų dieną. L.K. ]. Magija apipintos ne tik dienos apeigos bet ir vaišių stalas. Pagrindinis patiekalas – velykinis kiaušinis. Margučio raštuose užkoduota informacija apie žmogų ir jį supantį pasaulį. Jo betarpišką ryšį su gamta ir kosmosu. Ne veltui jis dažnai minimas sakmėse kaip pirmtakas, iš kurio susikūrė žemė. Buvo tikima, kad valgyti negalima kol saulė nepatekėjo, ir šeimininkė tris kart, dėl santaikos ir ramybės namuose, stalo neperžengnojo. Kiaušinį mušti pirmą diena reiktų smailu galu, o antrą – buku. Toks paprotys rodo savotišką kiaušinio dalijimą į dieną ir naktį. O iš to kaip lukštas lupasi buvo sprendžiama apie būsimo linų derliaus gerumą. Jeigu margutis nesilupa – minant linus jie smuks po mintuvais, jeigu gerai lupasi – turėsi baltą stiprų pluoštą.
Atsigręžkime į prosenovišką gyvenimą. Pajuskime jo dvasią, kurkime bendrystę, puoselėdami senolių kultūrinį paveldą. Velykų rytą pakelkite akis į dangų ir pasidžiaukite kartu su saule prisikeliančiu pavasariu, nes net ji šį ypatingą rytą patekėdama „ […] šokinėja: tris kart pašokinėja aukštyn ir žemyn, mainosi įvairiomis spalvomis ir plastėja, nes ji džiaugiasi, kad Kristus prisikėlė “. (Citata iš knygos „Lietuvių kalendorinės šventės. Iš J. Balio palikimo“).

Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga.
Nuotraukoje matoma muziejinės vertybės – margučiai (skutinėti, autorė R. Juodvalkytė). Audėklas – lovatiesė (audėja E. Patiejūnaitė). Saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose

Mūsų draugai
Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Kulionių k., Žvaigždžių g. 10, Čiulėnų sen., Molėtų r.
Tel./Faks: (8-383) 45-424

Kontaktai

tel. registracijai į ekskursijas 8-615-20688
El. paštas: info@etnokosmomuziejus.lt

Instagram

Sekite mus

Prenumeruoti naujienas