Pažinkime etnokosmologiją kartu – nuo etnologinių dangaus ženklų iki kosmoso atradimų

Žmonės nuo seno stebėjo sezoninį Saulės judėjimą, jos tekėjimo ir leidimosi vietų kaitą, o saulėgrįžos, o kai kuriose kultūrose ir lygiadieniai, ilgainiui tapo svarbiais kalendoriniais orientyrais. Šiais laikais tam nebereikia stebėti horizonto – lygiadienių datos kalendoriuje pažymimos du kartus per metus, kovą ir rugsėjį. Lygiadienis žymi tikslų momentą, kai Saulės centras kerta Žemės pusiaujo plokštumą. Lygiadienio dieną ties pusiauju esantys stebėtojai vidurdienį Saulę mato tiesiai virš galvos. Rugsėjo lygiadienio metu Saulė kerta pusiaujo plokštumą ir toliau juda į pietus iki gruodžio saulėgrįžos, po kurios jos regimasis kelias vėl ima krypti į šiaurę. Lygiadienių metu Saulė vienodai apšviečia Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Tai vieninteliai metų momentai, kai Saulės šviesa vienu metu pasiekia ir Žemės Šiaurės, ir Pietų ašigalį. Vis dėlto dienos ir nakties trukmė per lygiadienį nėra visiškai vienoda. Diena, kai šviesusis ir tamsusis paros metas tampa beveik vienodos trukmės, priklauso nuo geografinės platumos ir gali būti keliomis dienomis ankstesnė arba vėlesnė už patį lyiadienį (Prosper 2022, atnaujinta Troche 2026). Kada žmogus pradėjo išskirti būtent lygiadienį kaip ypatingą metų momentą, tiksliai nežinome. Archeologiniai duomenys liudija labai seną Saulės judėjimo ir jos tekėjimo bei leidimosi vietų stebėjimo tradiciją, tačiau archeoastronomas C. Ruggles perspėja, kad šiuolaikinės lygiadienio sampratos nereikėtų automatiškai perkelti į priešistorines kultūras. Į rytus ar vakarus orientuoti statiniai ar jų dalys savaime dar neįrodo, kad buvo siekiama pažymėti astronominį lygiadienį. Tokios orientacijos galėjo būti susijusios su konkrečiais sezoniniais darbais, apeigomis, reikšmingais kraštovaizdžio objektais ar kitomis tai bendruomenei svarbiomis metų ciklo ribomis (Ruggles 1997). Rudens lygiadienis mūsų platumose sutampa ir su ryškiu gamtos virsmu. Rugsėjo pabaigoje sparčiai trumpėja dienos, vėsta orai, vis dažniau pasirodo šalnos, keičiasi medžių spalvos, į pietus traukia migruojantys paukščiai (Klimka 2002). 2026 m. rugsėjo 23-iąją mūsų platumose šviesusis paros metas dar bus kiek ilgesnis nei 12 valandų. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje rudens virsmo laikotarpis siejosi ir su Alutiniu, dar vadintu Ragautuvėmis. Apie šv. Mato dieną, rugsėjo 21-ąją, sakyta: „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“ – šie posakiai primena apie vasaros pabaigą ir artėjantį šaltąjį metų laiką. Tuo metu buvo ragaujamas iš naujo derliaus miežių pagamintas alus, o pats gėrimas turėjo ir apeiginę reikšmę: juo buvo šlakstomos durys, langai, trobos kertės. Tokie papročiai siejami su platesne apeiginio gėrimo nuliejimo ir aukojimo tradicija (Klimka 2002). Kitus su šiuo metų laiku sietus papročius aprašo P. Dundulienė. Pasak jos, rugsėjo viduryje, pirmą kartą po vasaros, apeiginiu būdu būdavo uždegama balana ar žvakė; nuo pavasario lygiadienio namų apšvietimui ugnis esą nebūdavo naudojama. Rudens lygiadienio laikotarpį ji taip pat siejo su protėvių vėlių pagerbimu, aukomis mirusiesiems ir dievams bei vaišėmis iš naujo derliaus ir užaugintų gyvulių (Dundulienė 1988, p. 23). Taigi rudens lygiadienio laikotarpis tradicinėje kultūroje žymėjo ne vien astronominę ribą, bet ir perėjimą į kitą metų ciklo etapą – nuo intensyvaus vasaros darbų ritmo prie nuimto derliaus, namų erdvės, krosnies šilumos ir vis ilgėjančios tamsos. Literatūra: 1. Dundulienė, P. 1988, „Lietuvių liaudies kosmologija“, Vilnius „Mokslas“. 2. Klimka, L 2002, „Apie astronominį lygiadienį ir tradicinius papročius“ in: Liaudies kūryba, t. 5, red. Vacys Milius. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2002, p. 407–412. 3. Ruggles, Clive L. N. 1997. „Whose Equinox?“ Archaeoastronomy, No. 22 (Supplement to Journal for the History of Astronomy, Vol. 28), p. S45–S50.< https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/002182869702802205> 4. Prosper, D. 2022. „Embracing the Equinox“. NASA Science.  Atnaujino Kat Troche, 2026 m. kovą. < https://science.nasa.gov/solar-system/skywatching/night-sky-network/embracing-the-equinox/ > Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės-Širkės

Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos: Ketvirtadienis (rugsėjo 17 d.): 10.00 val. Penktadienis (rugsėjo 18 d.): 13.00, 14.00, 14.30 (EN.k) ir 15.00 val. Šeštadienis (rugsėjo 19 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 13.30, 14.00, 14.30, 15.00 ir 16.00 val. Sekmadienis (rugsėjo 20 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku.Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis.

Šeštadienį, rugsėjo 19 d., vakarą kviečiame praleisti muziejuje ir geriau pažinti vienintelį natūralų Žemės palydovą – Mėnulį. Šio vakaro metu galite registruotis į dvi nemokamas ekskursijas muziejaus ekspozicijoje, kurios metu ne tik geriau pažinsite astronomiją, tačiau taip pat išgirsite aktualiausią informaciją apie Mėnulio tyrinėjimus. Vakaro pabaigoje, jeigu leis oro sąlygos, pakviesime visus per nešiojamą teleskopą muziejaus lauko ekspozicijoje iš arti pasižiūrėti į ryškiai šviečiantį Mėnulį. Jeigu oro sąlygos tokios galimybės nesuteiks, tada visi kartu susipažinsime su išskirtiniu muziejaus eksponatu – Mėnulio meteoritu. Registracija į ekskursijas yra privaloma. Registruotis galite paspaudę nuorodas muziejaus internetiniame puslapyje. 18.30 val. ekskursijos registracija 19.00 val. ekskursijos registracija

Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos: Pirmadienis (rugsėjo 7 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Antradienis (rugsėjo 8 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Trečiadienis (rugsėjo 9 d.): 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Ketvirtadienis (rugsėjo 10 d.): 10.00, 11.00, 14.00 ir 15.00 val. Penktadienis (rugsėjo 11 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Šeštadienis (rugsėjo 12 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 13.30, 14.00, 14.30 (EN. k.), 15.00, 16.00 ir 17.00 val. Sekmadienis (rugsėjo 13 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku.Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis.

2026 m. rugpjūčio 30 d. į kosmosą sėkmingai pakilo NASA „Nancy Grace Roman“ kosminis teleskopas – naujos kartos observatorija, skirta plačiai ir detaliai tyrinėti Visatą. Teleskopas buvo paleistas iš NASA Kennedy kosmoso centro Floridoje raketa „SpaceX Falcon Heavy“. Po paleidimo observatorija pradėjo kelionę Lagranžo taško (L2) link, esančio maždaug 1,5 mln. kilometrų nuo Žemės. Ši kosmoso misija turi ypatingą ryšį ir su Lietuvos etnokosmologijos muziejumi. Muziejuje viešėjusi dr. Begoña Vila yra inžinierė, dirbusi su Jameso Webbo kosminiu teleskopu ir prisidėjusi prie „Nancy Grace Roman“ kosminio teleskopo. NASA ją taip pat pristato kaip „Roman“ teleskopo sistemų inžinierę. „Roman“ pagrindinis veidrodis yra 2,4 metro skersmens – tokio pat dydžio kaip „Hubble“ kosminio teleskopo. Tačiau pagrindinis „Roman“ plataus lauko instrumentas (Wide Field Instrument) vienu stebėjimu aprėps bent 100 kartų didesnį dangaus plotą nei „Hubble“. Tai leis astronomams kurti didžiulius ir itin detalius kosmoso žemėlapius bei per palyginti trumpą laiką stebėti milžinišką kiekį galaktikų, žvaigždžių ir kitų dangaus objektų. Vienas svarbiausių misijos tikslų – geriau suprasti tamsiąją energiją ir tamsiąją materiją. Stebėdamas galaktikų pasiskirstymą ir Visatos struktūros raidą, teleskopas padės mokslininkams tirti, kodėl Visatos plėtimasis greitėja. „Roman“ taip pat atliks plataus masto egzoplanetų paieškas. Observatorijoje įrengtas ir koronografas, skirtas užslopinti ryškią žvaigždės šviesą, kad būtų galima tirti šalia jos esančias planetas. Šios technologijos bandymai svarbūs ir ateities kosminėms observatorijoms, kurios sieks tiesiogiai fotografuoti į Žemę panašias planetas.

Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos: Pirmadienis (rugpjūčio 31 d.): Ekspozicijos tvarkymo diena. Antradienis (rugsėjo 1 d.): 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Trečiadienis (rugsėjo 2 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Ketvirtadienis (rugsėjo 3 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Penktadienis (rugsėjo 4 d.): 10.00, 11.00, 11.30, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Šeštadienis (rugsėjo 5 d.): 11.00, 12.00, 13.30, 14.00, 14.30, 15.00, 15.30 (RU), 16.00 ir 17.00 val. Sekmadienis (rugsėjo 6 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku.Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis.

Po itin darbingo savaitgalio, šiandien muziejuje ekspozicijos tvarkymo diena. Lankytojus priimsime nuo rytojaus, rugsėjo 1 d. 12 val. Registracija į ekskursijas tel. nr. +37061520688 arba internetinėje muziejaus svetainėje.

Muziejaus bendruomenės pastangos neliko nepastebėtos ir Čiurlionio metų atgarsiai skamba dar šiandien. Džiaugiamės ir nuoširdžiai esame dėkingi Čiurlionio draugijos pirmininkui Sauliui Valiui už tokią dovaną ir įvertinimą. Savo rankose laikome riboto leidimo monetą, kurioje matomas M. K. Čiurlionio kūrinys „Sonata nr. 6 (Žvaigždžių sonata)” mums dar kartą primena apie glaudų žmogaus ir kosminio pasaulio ryšį. Esame dėkingi visiems, kurie prisidėjo prie muziejuje vykusių veiklų skirtų paminėti kūrėjo 150-ąsias gimimo metines.

Dėl šeštadienį praūžusios audros, šiandien muziejuje turime papildomų ryšio sutrikimų, todėl kviečiame susisiekti tel. nr. +370 6 152 0688 prieš planuojant kelionę į muziejų.

Rugpjūčio 15-ąją švenčiame Žolinę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Tradicinėje kultūroje ši diena žymi vasaros brandą, svarbiausių lauko darbų pabaigą ir artėjančio rudens pradžią. Krikščioniškoji šventė ir žemdirbių tradicijos Jonas Mardosa pažymi, kad Rytų krikščionys Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę mini nuo V amžiaus, o nuo VII amžiaus ji paplito katalikiškuose Europos kraštuose. Ilgainiui krikščioniškoji liturgija ir liaudiškasis pamaldumas susipynė su svarbiausių lauko darbų pabaiga bei vasaros ir rudens sandūra. Liturgijoje agrarinis šventės motyvas atsiskleidė per derliaus palaiminimą, o tradicinėje žemdirbių kultūroje pašventintomis gėrybėmis siekta užtikrinti būsimo derliaus sėkmę ir apsaugą (Mardosa 2023). Pasak Liberto Klimkos, Žolinės papročiuose galima įžvelgti ir senesnių tikėjimų atspindžių. Tyrinėtojas juos sieja su žemės ir derlingumo pagerbimu, Žemynos vaizdiniu bei prosenoviškojo laumių kulto aidais (Klimka 2009). L. Klimka knygoje „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“ rašo: „Rugpjūtis arba pratęsia vasarą, arba atkelia vartus rudeniui“ (Klimka 2009, p. 90–91). Tai laikas, kai sodai jau džiugina vasariniais obuoliais, galima pasikasti pirmųjų bulvių, o laukuose baigiami pjauti javai. Kas buvo šventinama per Žolinę? Per Žolinę į bažnyčią buvo nešami žolynai ir užauginto derliaus gėrybės. Apie šio papročio svarbą byloja posakis, kad jeigu žmogus tą dieną neturės žolynų, „tai šventinant žoles velnias savo uodegą įduos“ (Gutautas 1991, p. 79). Į Žolinės puokštes buvo dedamos vaistažolės, darželio gėlės ir javų – rugių, kviečių, miežių ar avižų – varpos. Kai kur buvo šventinami rugių grūdai, sėjai skirta sėkla, pabaigtuvių vainikai, rugiapjūtės pradžios pėdeliai ar javų varpų ryšulėliai. Žmonės į bažnyčią taip pat atsinešdavo daržovių, vaisių, aguonų, morkų ir naujo derliaus duonos. Šventinamų gėrybių sudėtis įvairiuose Lietuvos regionuose skyrėsi. Ji priklausė ne tik nuo vietos tradicijų, bet ir nuo to, kaip pašventintus augalus, grūdus ar derliaus gėrybes ketinta panaudoti. Šventinimas išreiškė padėką už užaugintą derlių ir viltį, kad bus palaiminti būsimi žemdirbystės darbai (Mardosa 2023). Kaip buvo naudojami pašventinti žolynai? Pašventinti žolynai buvo sudžiovinami ir laikomi garbingoje namų vietoje – už šventųjų paveikslų, ant kampinės lentynos ar krikštasuolėje. Juos naudodavo ypatingais atvejais: dėdavo į statomo namo ar naujo avilio kampus, jais smilkydavo artėjant audrai, susirgus žmogui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietose šventintų žolynų dėdavo ir į mirusiojo pagalvėlę karste. Iš pašventintų javų varpų iškultus grūdus maišydavo su sėjai paruošta sėkla, tikėdamiesi gero būsimo derliaus. Po pamaldų žmonės susitikdavo su giminėmis, dalydavosi naujienomis ir rūpesčiais, džiaugdavosi vasaros darbų sėkme. Bendruomeninę šventės reikšmę primena ir posakis: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“ (Klimka 2025, p. 317). Kintanti tradicijos reikšmė XX amžiaus viduryje pasikeitus žemdirbystei ir nykstant individualiam valstiečių ūkiui, daugelis su sėja bei derliaus apsauga susijusių papročių prarado ankstesnę praktinę paskirtį. Javų varpos ir kitos derliaus gėrybės Žolinės apeigose vis dažniau tapo simboline ir estetine tradicijos išraiška. Daržo ir sodo gėrybių šventinimas, nors ir nevienodai intensyviai, išliko ir XXI amžiuje (Mardosa 2023). Žolinės papročiai primena žmogaus gyvenimo ryšį su žeme, metų laikų kaita ir pasikartojančiu gamtos ritmu. Tai šventė, kurioje susitinka krikščioniškoji tradicija, žemdirbio darbai, bendruomeniškumas ir vasaros subrandinto derliaus gausa. Tekstą parengė: Virginija Bareikienė, Nuotrauka: Dovaldės Butėnaitės–Širkės Literatūra: Gutautas, S. 1991, Lietuvių liaudies kalendorius, „Vyturys“, Vilnius. Klimka, L. 2009, Tradicinių kalendorinių švenčių semantika, Vilniaus pedagoginis universitetas, Vilnius. Klimka, L. 2025, Lietuviškų tradicijų skrynelė, „Didakta“, Vilnius. Mardosa, J. 2023, „Agrariniai Žolinės papročiai: regioniniai savitumai ir kaimynų įtaka“,  in Iš praeities šaknų, sudarė E. Usačiovaitė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius, p. 230–252. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistika.