Archyvas

Ne visi sunkumai yra matomi plika akimi, todėl labai džiaugiamės šį šeštadienį mūsų partnerių Lietuvos audiosensorinės bibliotekos organizuotu edukaciniu renginiu „Kaip mano kūnas elgtųsi Mėnulyje? Gyvybė kosmose“, kurio metu kalbėjome ir apie skaitymo iššūkius. Turėjome galimybę ne tik susipažinti su Olivia Watson knyga vaikams „Ar mes kada nors gyvensime mėnulyje? Nepaprasti klausimai“, bet ir išgirsti moksliniko astrobiologo Aivaro Vilučio pasakojimą apie žemišką ir nežemišką gyvybę. Žinoma, visus renginio dalyvius pakvietėme apžiūrėti ir tikrų tikriausią Mėnulio gabalėlį, kuris saugomas ir eksponuojamas muziejuje. Žinoma, visus renginio dalyvius pakvietėme apžiūrėti ir tikrų tikriausią Mėnulio gabalėlį, kuris saugomas ir eksponuojamas muziejuje. Vakaro metu Mėnulis mus maloniai nustebino – kiek prasisklaidę debesys leido iš arčiau pasižiūrėti į jo paviršių per muziejaus 80 cm teleskopą. Taip pat aprodėme ir kilnojamą teleskopą, kurio pagalbą dangaus kūnus stebime muziejaus lauko ekspozicijoje.

Rugsėjo 19 – spalio 11 d. Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė Gintarė dalyvavo JAV Valstybės departamento organizuojamoje Tarptautinėje lyderystės programoje „We the People: Cultural Heritage Preservation and Celebration: A Regional Project for Europe and Eurasia“, skirtoje kultūros paveldo išsaugojimui, puoselėjimui ir pristatymui. Programoje dalyvavo kultūros paveldo ir komunikacijos srities atstovai iš 19 šalių. Tris savaites trukusio vizito metu dalyviai lankėsi Vašingtone, Ohajuje, Masačiusetse, Naujojoje Meksikoje ir Kalifornijoje. Kelionės metu dalyviai susipažino su kultūros paveldo puoselėjimu JAV, taip pat skyrė laiko susitikimams su įvairių bendruomenių atstovais, geriau pažino jų įsitraukimą į paveldo išsaugojimą. Ši tarptautinė patirtis suteikė galimybę pažinti įvairias JAV kultūrines tradicijas, užmegzti profesinius ryšius ir pasidalyti patirtimi su kolegomis iš kitų šalių. Esame nuoširdžiai dėkingi JAV ambasadai Lietuvoje ir JAV Valstybės departamentui už suteiktą galimybę.

Šią savaitę muziejuje svečiavosi mūsų partnerių Ukrainoje Boriso Patono valstybinio politechnikos muziejaus, esančio dalimi Igorio Sikorskio Kyjivo politechnikos instituto, atstovas Hryhorii Volodymyrovych Luparenko. Mums buvo didelė garbė svečią ne tik supažindinti su muziejaus veiklomis, aprodyti Molėtų rajoną, tačiau kartu pakeliauti ir po Vilniuje esančius muziejus, prisiminti Lietuvos istorinius etapus Valdovų rūmų muziejuje ir kitose vietose. Nors kiekvieną dieną kartu su Ukraina išgyvename jų šalies skausmą, bet džiaugiamės, kad trumpam savo partnerius galime priimti muziejuje ir kartu padiskutuoti apie ateities perspektyvas ir projektus.

Žmonės nuo seno stebėjo sezoninį Saulės judėjimą, jos tekėjimo ir leidimosi vietų kaitą, o saulėgrįžos, o kai kuriose kultūrose ir lygiadieniai, ilgainiui tapo svarbiais kalendoriniais orientyrais. Šiais laikais tam nebereikia stebėti horizonto – lygiadienių datos kalendoriuje pažymimos du kartus per metus, kovą ir rugsėjį. Lygiadienis žymi tikslų momentą, kai Saulės centras kerta Žemės pusiaujo plokštumą. Lygiadienio dieną ties pusiauju esantys stebėtojai vidurdienį Saulę mato tiesiai virš galvos. Rugsėjo lygiadienio metu Saulė kerta pusiaujo plokštumą ir toliau juda į pietus iki gruodžio saulėgrįžos, po kurios jos regimasis kelias vėl ima krypti į šiaurę. Lygiadienių metu Saulė vienodai apšviečia Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Tai vieninteliai metų momentai, kai Saulės šviesa vienu metu pasiekia ir Žemės Šiaurės, ir Pietų ašigalį. Vis dėlto dienos ir nakties trukmė per lygiadienį nėra visiškai vienoda. Diena, kai šviesusis ir tamsusis paros metas tampa beveik vienodos trukmės, priklauso nuo geografinės platumos ir gali būti keliomis dienomis ankstesnė arba vėlesnė už patį lyiadienį (Prosper 2022, atnaujinta Troche 2026). Kada žmogus pradėjo išskirti būtent lygiadienį kaip ypatingą metų momentą, tiksliai nežinome. Archeologiniai duomenys liudija labai seną Saulės judėjimo ir jos tekėjimo bei leidimosi vietų stebėjimo tradiciją, tačiau archeoastronomas C. Ruggles perspėja, kad šiuolaikinės lygiadienio sampratos nereikėtų automatiškai perkelti į priešistorines kultūras. Į rytus ar vakarus orientuoti statiniai ar jų dalys savaime dar neįrodo, kad buvo siekiama pažymėti astronominį lygiadienį. Tokios orientacijos galėjo būti susijusios su konkrečiais sezoniniais darbais, apeigomis, reikšmingais kraštovaizdžio objektais ar kitomis tai bendruomenei svarbiomis metų ciklo ribomis (Ruggles 1997). Rudens lygiadienis mūsų platumose sutampa ir su ryškiu gamtos virsmu. Rugsėjo pabaigoje sparčiai trumpėja dienos, vėsta orai, vis dažniau pasirodo šalnos, keičiasi medžių spalvos, į pietus traukia migruojantys paukščiai (Klimka 2002). 2026 m. rugsėjo 23-iąją mūsų platumose šviesusis paros metas dar bus kiek ilgesnis nei 12 valandų. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje rudens virsmo laikotarpis siejosi ir su Alutiniu, dar vadintu Ragautuvėmis. Apie šv. Mato dieną, rugsėjo 21-ąją, sakyta: „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“ – šie posakiai primena apie vasaros pabaigą ir artėjantį šaltąjį metų laiką. Tuo metu buvo ragaujamas iš naujo derliaus miežių pagamintas alus, o pats gėrimas turėjo ir apeiginę reikšmę: juo buvo šlakstomos durys, langai, trobos kertės. Tokie papročiai siejami su platesne apeiginio gėrimo nuliejimo ir aukojimo tradicija (Klimka 2002). Kitus su šiuo metų laiku sietus papročius aprašo P. Dundulienė. Pasak jos, rugsėjo viduryje, pirmą kartą po vasaros, apeiginiu būdu būdavo uždegama balana ar žvakė; nuo pavasario lygiadienio namų apšvietimui ugnis esą nebūdavo naudojama. Rudens lygiadienio laikotarpį ji taip pat siejo su protėvių vėlių pagerbimu, aukomis mirusiesiems ir dievams bei vaišėmis iš naujo derliaus ir užaugintų gyvulių (Dundulienė 1988, p. 23). Taigi rudens lygiadienio laikotarpis tradicinėje kultūroje žymėjo ne vien astronominę ribą, bet ir perėjimą į kitą metų ciklo etapą – nuo intensyvaus vasaros darbų ritmo prie nuimto derliaus, namų erdvės, krosnies šilumos ir vis ilgėjančios tamsos. Literatūra: 1. Dundulienė, P. 1988, „Lietuvių liaudies kosmologija“, Vilnius „Mokslas“. 2. Klimka, L 2002, „Apie astronominį lygiadienį ir tradicinius papročius“ in: Liaudies kūryba, t. 5, red. Vacys Milius. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2002, p. 407–412. 3. Ruggles, Clive L. N. 1997. „Whose Equinox?“ Archaeoastronomy, No. 22 (Supplement to Journal for the History of Astronomy, Vol. 28), p. S45–S50.< https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/002182869702802205> 4. Prosper, D. 2022. „Embracing the Equinox“. NASA Science.  Atnaujino Kat Troche, 2026 m. kovą. < https://science.nasa.gov/solar-system/skywatching/night-sky-network/embracing-the-equinox/ > Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės-Širkės

Liepos 6-ąją, minint Valstybės ir Tautiškos giesmės dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanojo fiziką, istoriką, etnologą, vieną Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrėjų prof. Libertą Klimką. Valstybinis apdovanojimas profesoriui skirtas už Lietuvos mokslo istorijos ir etnologijos tyrimus, inicijuotą paleoastronomijos kryptį bei lietuvių liaudies kalendorinių papročių tyrimus ir jų sklaidą. Prof. Libertas Klimka yra vienas Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrėjų ir etnokosmologijos termino autorių. Kartu su astronomu Gunaru Kakaru jis formavo etnokosmologijos sampratą, jungiančią astronomijos mokslą, etnologiją ir žmogaus ryšio su Visata pažinimą. Ši samprata tapo Lietuvos etnokosmologijos muziejaus veiklos pagrindu. Nuoširdžiai sveikiname profesorių Libertą Klimką su garbingu valstybės įvertinimu ir dėkojame už ilgametį indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą bei Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrimą ir puoselėjimą