Informacija pavieniams lankytojams

Dėl šeštadienį praūžusios audros, šiandien muziejuje turime papildomų ryšio sutrikimų, todėl kviečiame susisiekti tel. nr. +370 6 152 0688 prieš planuojant kelionę į muziejų.

Rugpjūčio 15-ąją švenčiame Žolinę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Tradicinėje kultūroje ši diena žymi vasaros brandą, svarbiausių lauko darbų pabaigą ir artėjančio rudens pradžią. Krikščioniškoji šventė ir žemdirbių tradicijos Jonas Mardosa pažymi, kad Rytų krikščionys Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę mini nuo V amžiaus, o nuo VII amžiaus ji paplito katalikiškuose Europos kraštuose. Ilgainiui krikščioniškoji liturgija ir liaudiškasis pamaldumas susipynė su svarbiausių lauko darbų pabaiga bei vasaros ir rudens sandūra. Liturgijoje agrarinis šventės motyvas atsiskleidė per derliaus palaiminimą, o tradicinėje žemdirbių kultūroje pašventintomis gėrybėmis siekta užtikrinti būsimo derliaus sėkmę ir apsaugą (Mardosa 2023). Pasak Liberto Klimkos, Žolinės papročiuose galima įžvelgti ir senesnių tikėjimų atspindžių. Tyrinėtojas juos sieja su žemės ir derlingumo pagerbimu, Žemynos vaizdiniu bei prosenoviškojo laumių kulto aidais (Klimka 2009). L. Klimka knygoje „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“ rašo: „Rugpjūtis arba pratęsia vasarą, arba atkelia vartus rudeniui“ (Klimka 2009, p. 90–91). Tai laikas, kai sodai jau džiugina vasariniais obuoliais, galima pasikasti pirmųjų bulvių, o laukuose baigiami pjauti javai. Kas buvo šventinama per Žolinę? Per Žolinę į bažnyčią buvo nešami žolynai ir užauginto derliaus gėrybės. Apie šio papročio svarbą byloja posakis, kad jeigu žmogus tą dieną neturės žolynų, „tai šventinant žoles velnias savo uodegą įduos“ (Gutautas 1991, p. 79). Į Žolinės puokštes buvo dedamos vaistažolės, darželio gėlės ir javų – rugių, kviečių, miežių ar avižų – varpos. Kai kur buvo šventinami rugių grūdai, sėjai skirta sėkla, pabaigtuvių vainikai, rugiapjūtės pradžios pėdeliai ar javų varpų ryšulėliai. Žmonės į bažnyčią taip pat atsinešdavo daržovių, vaisių, aguonų, morkų ir naujo derliaus duonos. Šventinamų gėrybių sudėtis įvairiuose Lietuvos regionuose skyrėsi. Ji priklausė ne tik nuo vietos tradicijų, bet ir nuo to, kaip pašventintus augalus, grūdus ar derliaus gėrybes ketinta panaudoti. Šventinimas išreiškė padėką už užaugintą derlių ir viltį, kad bus palaiminti būsimi žemdirbystės darbai (Mardosa 2023). Kaip buvo naudojami pašventinti žolynai? Pašventinti žolynai buvo sudžiovinami ir laikomi garbingoje namų vietoje – už šventųjų paveikslų, ant kampinės lentynos ar krikštasuolėje. Juos naudodavo ypatingais atvejais: dėdavo į statomo namo ar naujo avilio kampus, jais smilkydavo artėjant audrai, susirgus žmogui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietose šventintų žolynų dėdavo ir į mirusiojo pagalvėlę karste. Iš pašventintų javų varpų iškultus grūdus maišydavo su sėjai paruošta sėkla, tikėdamiesi gero būsimo derliaus. Po pamaldų žmonės susitikdavo su giminėmis, dalydavosi naujienomis ir rūpesčiais, džiaugdavosi vasaros darbų sėkme. Bendruomeninę šventės reikšmę primena ir posakis: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“ (Klimka 2025, p. 317). Kintanti tradicijos reikšmė XX amžiaus viduryje pasikeitus žemdirbystei ir nykstant individualiam valstiečių ūkiui, daugelis su sėja bei derliaus apsauga susijusių papročių prarado ankstesnę praktinę paskirtį. Javų varpos ir kitos derliaus gėrybės Žolinės apeigose vis dažniau tapo simboline ir estetine tradicijos išraiška. Daržo ir sodo gėrybių šventinimas, nors ir nevienodai intensyviai, išliko ir XXI amžiuje (Mardosa 2023). Žolinės papročiai primena žmogaus gyvenimo ryšį su žeme, metų laikų kaita ir pasikartojančiu gamtos ritmu. Tai šventė, kurioje susitinka krikščioniškoji tradicija, žemdirbio darbai, bendruomeniškumas ir vasaros subrandinto derliaus gausa. Tekstą parengė: Virginija Bareikienė, Nuotrauka: Dovaldės Butėnaitės–Širkės Literatūra: Gutautas, S. 1991, Lietuvių liaudies kalendorius, „Vyturys“, Vilnius. Klimka, L. 2009, Tradicinių kalendorinių švenčių semantika, Vilniaus pedagoginis universitetas, Vilnius. Klimka, L. 2025, Lietuviškų tradicijų skrynelė, „Didakta“, Vilnius. Mardosa, J. 2023, „Agrariniai Žolinės papročiai: regioniniai savitumai ir kaimynų įtaka“,  in Iš praeities šaknų, sudarė E. Usačiovaitė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilnius, p. 230–252. Prieiga per internetą: https://etalpykla.lituanistika.

Liepos 6-ąją, minint Valstybės ir Tautiškos giesmės dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanojo fiziką, istoriką, etnologą, vieną Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrėjų prof. Libertą Klimką. Valstybinis apdovanojimas profesoriui skirtas už Lietuvos mokslo istorijos ir etnologijos tyrimus, inicijuotą paleoastronomijos kryptį bei lietuvių liaudies kalendorinių papročių tyrimus ir jų sklaidą. Prof. Libertas Klimka yra vienas Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrėjų ir etnokosmologijos termino autorių. Kartu su astronomu Gunaru Kakaru jis formavo etnokosmologijos sampratą, jungiančią astronomijos mokslą, etnologiją ir žmogaus ryšio su Visata pažinimą. Ši samprata tapo Lietuvos etnokosmologijos muziejaus veiklos pagrindu. Nuoširdžiai sveikiname profesorių Libertą Klimką su garbingu valstybės įvertinimu ir dėkojame už ilgametį indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą bei Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrimą ir puoselėjimą