Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos:

Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos: Pirmadienis (rugsėjo 21 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Antradienis (rugsėjo 22 d.): 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Trečiadienis (rugsėjo 23 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 13.30 (EN.k.), 14.00 ir 15.00 val. Ketvirtadienis (rugsėjo 24 d.): 10.00 ir 15.00 val. Penktadienis (rugsėjo 25 d.): 15.00 val. Šeštadienis (rugsėjo 26 d.): 12.30, 13.00, 13.30, 14.00, 15.30, 16.00 ir 17.00 val. Sekmadienis (rugsėjo 27 d. nemokamas muziejaus lankymas): 11.00, 12.30, 13.00, 13.30, 14.00, 14.30, 15.00 ir 16.00 val. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku.Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis.

Žmonės nuo seno stebėjo sezoninį Saulės judėjimą, jos tekėjimo ir leidimosi vietų kaitą, o saulėgrįžos, o kai kuriose kultūrose ir lygiadieniai, ilgainiui tapo svarbiais kalendoriniais orientyrais. Šiais laikais tam nebereikia stebėti horizonto – lygiadienių datos kalendoriuje pažymimos du kartus per metus, kovą ir rugsėjį. Lygiadienis žymi tikslų momentą, kai Saulės centras kerta Žemės pusiaujo plokštumą. Lygiadienio dieną ties pusiauju esantys stebėtojai vidurdienį Saulę mato tiesiai virš galvos. Rugsėjo lygiadienio metu Saulė kerta pusiaujo plokštumą ir toliau juda į pietus iki gruodžio saulėgrįžos, po kurios jos regimasis kelias vėl ima krypti į šiaurę. Lygiadienių metu Saulė vienodai apšviečia Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Tai vieninteliai metų momentai, kai Saulės šviesa vienu metu pasiekia ir Žemės Šiaurės, ir Pietų ašigalį. Vis dėlto dienos ir nakties trukmė per lygiadienį nėra visiškai vienoda. Diena, kai šviesusis ir tamsusis paros metas tampa beveik vienodos trukmės, priklauso nuo geografinės platumos ir gali būti keliomis dienomis ankstesnė arba vėlesnė už patį lyiadienį (Prosper 2022, atnaujinta Troche 2026). Kada žmogus pradėjo išskirti būtent lygiadienį kaip ypatingą metų momentą, tiksliai nežinome. Archeologiniai duomenys liudija labai seną Saulės judėjimo ir jos tekėjimo bei leidimosi vietų stebėjimo tradiciją, tačiau archeoastronomas C. Ruggles perspėja, kad šiuolaikinės lygiadienio sampratos nereikėtų automatiškai perkelti į priešistorines kultūras. Į rytus ar vakarus orientuoti statiniai ar jų dalys savaime dar neįrodo, kad buvo siekiama pažymėti astronominį lygiadienį. Tokios orientacijos galėjo būti susijusios su konkrečiais sezoniniais darbais, apeigomis, reikšmingais kraštovaizdžio objektais ar kitomis tai bendruomenei svarbiomis metų ciklo ribomis (Ruggles 1997). Rudens lygiadienis mūsų platumose sutampa ir su ryškiu gamtos virsmu. Rugsėjo pabaigoje sparčiai trumpėja dienos, vėsta orai, vis dažniau pasirodo šalnos, keičiasi medžių spalvos, į pietus traukia migruojantys paukščiai (Klimka 2002). 2026 m. rugsėjo 23-iąją mūsų platumose šviesusis paros metas dar bus kiek ilgesnis nei 12 valandų. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje rudens virsmo laikotarpis siejosi ir su Alutiniu, dar vadintu Ragautuvėmis. Apie šv. Mato dieną, rugsėjo 21-ąją, sakyta: „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“ – šie posakiai primena apie vasaros pabaigą ir artėjantį šaltąjį metų laiką. Tuo metu buvo ragaujamas iš naujo derliaus miežių pagamintas alus, o pats gėrimas turėjo ir apeiginę reikšmę: juo buvo šlakstomos durys, langai, trobos kertės. Tokie papročiai siejami su platesne apeiginio gėrimo nuliejimo ir aukojimo tradicija (Klimka 2002). Kitus su šiuo metų laiku sietus papročius aprašo P. Dundulienė. Pasak jos, rugsėjo viduryje, pirmą kartą po vasaros, apeiginiu būdu būdavo uždegama balana ar žvakė; nuo pavasario lygiadienio namų apšvietimui ugnis esą nebūdavo naudojama. Rudens lygiadienio laikotarpį ji taip pat siejo su protėvių vėlių pagerbimu, aukomis mirusiesiems ir dievams bei vaišėmis iš naujo derliaus ir užaugintų gyvulių (Dundulienė 1988, p. 23). Taigi rudens lygiadienio laikotarpis tradicinėje kultūroje žymėjo ne vien astronominę ribą, bet ir perėjimą į kitą metų ciklo etapą – nuo intensyvaus vasaros darbų ritmo prie nuimto derliaus, namų erdvės, krosnies šilumos ir vis ilgėjančios tamsos. Literatūra: 1. Dundulienė, P. 1988, „Lietuvių liaudies kosmologija“, Vilnius „Mokslas“. 2. Klimka, L 2002, „Apie astronominį lygiadienį ir tradicinius papročius“ in: Liaudies kūryba, t. 5, red. Vacys Milius. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2002, p. 407–412. 3. Ruggles, Clive L. N. 1997. „Whose Equinox?“ Archaeoastronomy, No. 22 (Supplement to Journal for the History of Astronomy, Vol. 28), p. S45–S50.< https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/002182869702802205> 4. Prosper, D. 2022. „Embracing the Equinox“. NASA Science.  Atnaujino Kat Troche, 2026 m. kovą. < https://science.nasa.gov/solar-system/skywatching/night-sky-network/embracing-the-equinox/ > Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės-Širkės

Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos: Ketvirtadienis (rugsėjo 17 d.): 10.00 val. Penktadienis (rugsėjo 18 d.): 13.00, 14.00, 14.30 (EN.k) ir 15.00 val. Šeštadienis (rugsėjo 19 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 13.30, 14.00, 14.30, 15.00 ir 16.00 val. Sekmadienis (rugsėjo 20 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku.Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis.