„Cassini-Huygens“ – bendra JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA), Europos kosmoso agentūros (ESA) ir Italijos kosmoso agentūros (ISA) misija, trukusi beveik 20 metų. Iš viso prie misijos sėkmės prisidėjo mokslininkų komandos iš net 17 pasaulio valstybių. Pagrindinis misijos tikslas – surinkti kuo daugiau duomenų apie Saulės sistemos „Žiedų valdovu“ vadinamą Saturną ir jo palydovus.
Į Saturno orbitą nukreiptas „Cassini“, pavadintas italų astronomo Giovanni Cassini (1625–1712) garbei; ir Saturno palydove Titane turėjęs nutūpti „Huygens“, pavadintas olandų astronomo Christiaano Huygenso (1629–1695) garbei. Erdvėlaiviai į kosmosą pakilo 1997 m. spalio 15 d. ir po beveik septynerius metus trukusios kelionės pasiekė Saturno orbitą. „Huygens“ atsiskyrė nuo „Cassini“ ir Titane nusileido 2005 m. Iš ten mažytis erdvėlaivis mokslininkams į Žemę duomenis siuntė 219 minučių – tol, kol išsikrovė. Tai buvo tikras triumfas mokslininkams, nes „Huygens“ buvo pirmasis žmonių kurtas aparatas, nutūpęs ant kosminio kūno išorinėje Saulės sistemos dalyje, už Asteroidų žiedo. Tuo metu „Cassini“ savo stebėjimus tęsė toliau, artėdamas prie Saturno ir siųsdamas vis daugiau duomenų apie žieduotąjį milžiną ir jo sistemą. Iš viso šis kosmoso aparatas sėkmingai tai darė daugiau nei 13 metų. 2016 m. lapkričio 26 d. erdvėlaivis praskriejo Titaną ir taip prasidėjo paskutinė misijos fazė, pasibaigusi „Cassini” susidūrimu su planeta. 2017 m. rugsėjo 15 d. erdvėlaivis įskriejo į Saturno atmosferą. Manoma, jog „Cassini” visiškai sudegė per 45 sekundes. Jo surinkti duomenys iki šiol panaudoti jau daugiau nei 4000 mokslinių straipsnių.
Žmonės nuo seno stebėjo sezoninį Saulės judėjimą, jos tekėjimo ir leidimosi vietų kaitą, o saulėgrįžos, o kai kuriose kultūrose ir lygiadieniai, ilgainiui tapo svarbiais kalendoriniais orientyrais. Šiais laikais tam nebereikia stebėti horizonto – lygiadienių datos kalendoriuje pažymimos du kartus per metus, kovą ir rugsėjį.
Lygiadienis žymi tikslų momentą, kai Saulės centras kerta Žemės pusiaujo plokštumą. Lygiadienio dieną ties pusiauju esantys stebėtojai vidurdienį Saulę mato tiesiai virš galvos. Rugsėjo lygiadienio metu Saulė kerta pusiaujo plokštumą ir toliau juda į pietus iki gruodžio saulėgrįžos, po kurios jos regimasis kelias vėl ima krypti į šiaurę.
Lygiadienių metu Saulė vienodai apšviečia Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Tai vieninteliai metų momentai, kai Saulės šviesa vienu metu pasiekia ir Žemės Šiaurės, ir Pietų ašigalį.
Vis dėlto dienos ir nakties trukmė per lygiadienį nėra visiškai vienoda. Diena, kai šviesusis ir tamsusis paros metas tampa beveik vienodos trukmės, priklauso nuo geografinės platumos ir gali būti keliomis dienomis ankstesnė arba vėlesnė už patį lyiadienį (Prosper 2022, atnaujinta Troche 2026).
Kada žmogus pradėjo išskirti būtent lygiadienį kaip ypatingą metų momentą, tiksliai nežinome. Archeologiniai duomenys liudija labai seną Saulės judėjimo ir jos tekėjimo bei leidimosi vietų stebėjimo tradiciją, tačiau archeoastronomas C. Ruggles perspėja, kad šiuolaikinės lygiadienio sampratos nereikėtų automatiškai perkelti į priešistorines kultūras. Į rytus ar vakarus orientuoti statiniai ar jų dalys savaime dar neįrodo, kad buvo siekiama pažymėti astronominį lygiadienį. Tokios orientacijos galėjo būti susijusios su konkrečiais sezoniniais darbais, apeigomis, reikšmingais kraštovaizdžio objektais ar kitomis tai bendruomenei svarbiomis metų ciklo ribomis (Ruggles 1997).
Rudens lygiadienis mūsų platumose sutampa ir su ryškiu gamtos virsmu. Rugsėjo pabaigoje sparčiai trumpėja dienos, vėsta orai, vis dažniau pasirodo šalnos, keičiasi medžių spalvos, į pietus traukia migruojantys paukščiai (Klimka 2002). 2026 m. rugsėjo 23-iąją mūsų platumose šviesusis paros metas dar bus kiek ilgesnis nei 12 valandų.
Tradiciniame lietuvių kalendoriuje rudens virsmo laikotarpis siejosi ir su Alutiniu, dar vadintu Ragautuvėmis. Apie šv. Mato dieną, rugsėjo 21-ąją, sakyta: „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“ – šie posakiai primena apie vasaros pabaigą ir artėjantį šaltąjį metų laiką. Tuo metu buvo ragaujamas iš naujo derliaus miežių pagamintas alus, o pats gėrimas turėjo ir apeiginę reikšmę: juo buvo šlakstomos durys, langai, trobos kertės. Tokie papročiai siejami su platesne apeiginio gėrimo nuliejimo ir aukojimo tradicija (Klimka 2002).
Kitus su šiuo metų laiku sietus papročius aprašo P. Dundulienė. Pasak jos, rugsėjo viduryje, pirmą kartą po vasaros, apeiginiu būdu būdavo uždegama balana ar žvakė; nuo pavasario lygiadienio namų apšvietimui ugnis esą nebūdavo naudojama. Rudens lygiadienio laikotarpį ji taip pat siejo su protėvių vėlių pagerbimu, aukomis mirusiesiems ir dievams bei vaišėmis iš naujo derliaus ir užaugintų gyvulių (Dundulienė 1988, p. 23).
Taigi rudens lygiadienio laikotarpis tradicinėje kultūroje žymėjo ne vien astronominę ribą, bet ir perėjimą į kitą metų ciklo etapą – nuo intensyvaus vasaros darbų ritmo prie nuimto derliaus, namų erdvės, krosnies šilumos ir vis ilgėjančios tamsos.
Literatūra:
1. Dundulienė, P. 1988, „Lietuvių liaudies kosmologija“, Vilnius „Mokslas“.
2. Klimka, L 2002, „Apie astronominį lygiadienį ir tradicinius papročius“ in: Liaudies kūryba, t. 5, red. Vacys Milius. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2002, p. 407–412.
3. Ruggles, Clive L. N. 1997. „Whose Equinox?“ Archaeoastronomy, No. 22 (Supplement to Journal for the History of Astronomy, Vol. 28), p. S45–S50.< https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/002182869702802205>
4. Prosper, D. 2022. „Embracing the Equinox“. NASA Science. Atnaujino Kat Troche, 2026 m. kovą. < https://science.nasa.gov/solar-system/skywatching/night-sky-network/embracing-the-equinox/ >
Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės-Širkės
Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje šią savaitę ekskursijos organizuojamos:
Ketvirtadienis (rugsėjo 17 d.): 10.00 val.
Penktadienis (rugsėjo 18 d.): 13.00, 14.00, 14.30 (EN.k) ir 15.00 val.
Šeštadienis (rugsėjo 19 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 13.30, 14.00, 14.30, 15.00 ir 16.00 val.
Sekmadienis (rugsėjo 20 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val.
Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku.Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis.
Šeštadienį, rugsėjo 19 d., vakarą kviečiame praleisti muziejuje ir geriau pažinti vienintelį natūralų Žemės palydovą – Mėnulį.
Šio vakaro metu galite registruotis į dvi nemokamas ekskursijas muziejaus ekspozicijoje, kurios metu ne tik geriau pažinsite astronomiją, tačiau taip pat išgirsite aktualiausią informaciją apie Mėnulio tyrinėjimus.
Vakaro pabaigoje, jeigu leis oro sąlygos, pakviesime visus per nešiojamą teleskopą muziejaus lauko ekspozicijoje iš arti pasižiūrėti į ryškiai šviečiantį Mėnulį.
Jeigu oro sąlygos tokios galimybės nesuteiks, tada visi kartu susipažinsime su išskirtiniu muziejaus eksponatu – Mėnulio meteoritu.
Registracija į ekskursijas yra privaloma. Registruotis galite paspaudę nuorodas muziejaus internetiniame puslapyje.
18.30 val. ekskursijos registracija
19.00 val. ekskursijos registracija
Siekdami užtikrinti geriausią naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojami slapukai. Jei sutinkate, spauskite „Leisti visus“ mygtuką, arba “Tik būtini”. Taip pat galite keisti savo pasirinkimus spausdami mygtuką „Keisti pasirinkimą“
