Archyvas

Pirmą kartą pulsarą aptiko Joselyn Bell Burnel ir Antony Hewish 1967 m. birželį. Hewish už šį atradimą ir kitus darbus 1974 m. buvo apdovanotas Nobelio fizikos premija. Pulsaras – greitai besisukanti neutroninė žvaigždė, kuri skleidžia elektromagnetinę spinduliuotę radijo bangų, gama, rentgeno ir šviesos spindulių pavidalu. Pulsarai spinduliuoja statmenai jų paviršiui pluoštu, panašiu į siaurą kūgį iš magnetinių polių sričių. Spinduliavimas, kurio periodas kinta nuo 1,5 ms iki 8,5 s, registruojamas kaip trumpi impulsai ir tik tada, kai spinduliuotės pluoštas atsisuka į Žemę. Dėl šio efekto ir kilo tokio tipo neutroninių žvaigždžių pavadinimas. Greičiausias žinomas pulsaras apsisuka 642 kartus per sekundę. Pagal tai, iš kur gaunama energija spinduliavimui, pulsarai skirstomi į tris grupes: Radijo pulsarai, spinduliuojantis sekundinius impulsus, yra pavienės neutroninės žvaigždės, susidariusios po supernovos sprogimo. Rentgeniniai pulsarai yra glaudžiųjų dvinarių žvaigždžių nariai. Magnetarai yra neutroninės žvaigždės su ypač stipriu magnetiniu lauku. Yra kelios hipotezės, tačiau tvirtai pulsarų spinduliavimo kilmė nėra paaiškinta iki šiol. Šaltinis: Vikipedija.

Įžymus Nyderlandų matematikas ir astronomas V. de Siteris (Willem de Sitter) gimė 1872 m. gegužės 6 d. nedideliame Snyko (Sneek) miestelyje šiaurės Nyderlanduose. Dangaus mechanika jis domėjosi beveik visą savo gyvenimą ir šios srities darbų paskelbė daug ir svarbių, patikslino daugelį astronominių konstantų, susijusių su precesija, nutacija, Saulės ir Mėnulio paralaksais bei Mėnulio ir planetų masėmis. Svarbiausi darbai yra susiję su kosmologija. 1908 metais V. de Siteris tapo Leideno universiteto profesoriumi, o 1919 m. – Leideno universiteto astronomijos observatorijos direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki mirties. 1932 metais de Siteris paskelbė bendrą darbą su A. Einšteinu, kuriame pasiūlė bendrosios reliatyvumo teorijos lygčių sprendimą besiplečiančiai Visatai, gavusį „Einšteino – de Siterio Visatos modelio“ pavadinimą. de Siteris buvo išrinktas Tarptautinės astronomų sąjungos prezidentu 1925 m. ir ėjo pareigas iki 1928 m. 1934 metais Vilemas de Siteris mirė . Jo vardu yra pavadintas krateris Mėnulyje ir asteroidas 1686 de Sitter. Šaltinis: Ištraukos iš A. Kazlausko straipsnio publikuoto leidinyje „Lietuvos dangus 2022“.

„Mano svajonė gimė 1961 metų balandžio 12 dieną, kai žmogus pirmą kartą išskrido į kosmosą. Tada man buvo 10 metų. [… ] Jei šią svajonę galėjo įgyvendinti berniukas iš Bukovynos kaimo, tai ją gali įgyvendinti bet kas“, –  savo „kosminės kelionės“ pradžią prisiminė pirmasis nepriklausomos Ukrainos astronautas Leonidas Kadeniukas.   Leonidas Kadeniukas 1995-aisiais buvo paskirtas į Ukrainos nacionalinės kosmoso agentūros astronautų grupę, o 1997 metais  dalyvavo  misijoje STS-87 ir kartu su tarptautine komanda pakilo į kosmosą Jungtinių Amerikos Valstijų erdvėlaiviu „Columbia“. Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) per 15 dienų trukusią misiją vykdė biologinius eksperimentus su augalais. Tai, ką pamatė, patyrė, pajuto, L. Kadeniukas sudėjo į 2009 metais išleistą knygą „Misija – Kosmosas“, kurioje prisipažino: kol neparašė knygos, neapleido nebaigtos kosmoso misijos jausmas.   Lakūnas-bandytojas, astronautas Leonidas Kadeniukas Lietuvoje ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje lankėsi 2016 metų pabaigoje. Susitikimuose jis pasakojo, kad iš kosmoso mūsų Žemė tokia graži, jog „norisi tikėti – gyvenimas čia turi būti labai harmoningas ir gražus. O kas kaltas, kad taip nėra? Patys žmonės, sukeliantys karus ir teršiantys atmosferą.“   Virtualioje parodoje – fotografijos, kurias Leonidas Kadeniukas paliko Lietuvos etnokosmologijos muziejui.     Parengė Irma Balčiūnienė ir Jolanta Slavinskienė, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Sergejus Koroliovas – sovietų mokslininkas, raketinės bei kosminės technikos konstruktorius ir gamybos organizatorius, praktinės kosmonautikos pradininkas gimė 1907 m. sausio 12 d. Ukrainoje Žitomire. Raketine technika susidomėjo susipažinęs su K. Ciolkovskiu. Subūręs vienminčių komandą, 1933 m. paleido pirmąją TSRS skysto kuro raketą ir buvo paskirtas Reaktyvinio mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju. 1957.08.17 raketa-nešėja iš Baikonūro iki Kamčiatkos nuskraidino termobranduolinės galvutės imitaciją ir taip pradėjo tarpžemyninių ginklų erą. Po 6 savaičių į orbitą išvedė pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“. Koroliovas visada buvo žingsneliu priekyje: pirmasis šuo orbitoje („Sputnik-2“), pirmasis stambus mokslinis palydovas (1,3 t svorio „Sputnik 3“), pirmasis žmogus kosmose (Jurijus Gagarinas 1960.04.12), pirmoji moteris (Valentina Tereškova 1963.06.16), pirmoji trijų žmonių įgula (1964.10.12), pirmasis išėjimas į atvirą kosmosą (1965.03.18), pirmasis Mėnulį pasiekęs aparatas (Luna-2), pirmasis Mėnulio palydovas („Luna-10“) ir Mėnulio nematomos pusės fotografavimas („Luna-3“), pirmas Venerą pasiekęs aparatas („Venera-3“ ir „Venera-4“). JAV jį aplenkė pirmieji iškėlę ryšių ir žvalgybos palydovus. Koroliovas galėjo, tačiau neįvykdė didžiausio savo troškimo – nuskraidinti žmogų į Mėnulį. Labiausiai stebina tai, kad šis daugiaplanis inžinierius buvo puikus konstruktorius, uždegantis lyderis, įžvalgus manipuliatorius, suktas politikas, disciplinuotas organizatorius, kartais keiksnojamas tironas ir tuo pačiu minkštaširdis vadovas. Juolab viskam vadovauti sugebėjo iš vienintelio konstruktorių biuro (OKB-1). JAV tam buvo skirti ištisi NASA centrai, kuriems padėjo per tuziną aerokosminių kompanijų, nekalbant apie universitetinius ir vyriausybinius tyrimų centrus. 1965 m. gruodžio mėn. medicininiai tyrimai parodė, kad jo inkste yra kraujuojantis auglys. Operacija numatyta 1966 m. sausio 14 d., 2 d. po jo 59-ojo gimtadienio. Jis mirė operacijos metu. Iki tol Sergejus Koroliovas tarybiniams piliečiams tebuvo žinomas tik kaip Vyriausiasis Konstruktorius. Pagaliau buvo galima atskleisti jo tikrąjį vardą. Po Koroliovo mirties, jo didinga misija aplenkti Ameriką teko Vasilijui Mišinui.   Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Sergejus_Koroliovas http://www.nso.lt/russian/korolev.htm

1571 m. gruodžio 27 d. Veil der Štate, prie Štutgarto gimė Johanesas Kepleris – vokiečių astronomas, matematikas, suformulavęs Keplerio dėsnius, XVII a. padariusius perversmą astronomijos moksle, kuriais remdamasis Niutonas atrado gravitacijos dėsnį. Nepasiturinčių dvarininkų sūnus Johanesas augo silpnas ir ligotas. Niekas rimtai neužsiėmė berniuko auklėjimu. Buvo manoma, kad jis taps šventiku. Užsispyrimas, mokantis įvairiuose vienuolynuose, leido Kepleriui įstoti į Dvasinę akademiją ir universitetą. Baigęs jį, būsimasis mokslininkas dėstė matematiką ir astronomiją Aukštojoje mokykloje Graco mieste (Austrija). Išvykęs į Prahą, Kepleris padėjo astronomui T. Brahei skaičiuoti planetų orbitas. 1596 m. J. Kepleris išleido savo pirmąjį veikalą „Mysterium Cosmographicum“.Šiame veikale teigė, kad visos šešiuos tuo metu žinomos Saulės sistemos planetos (Saturnas, Marsas, Jupiteris, Venera, Žemė ir Merkurijus) išdėstytos pagal penkių tobulų briaunainių koncentrinę geometriją. Veikaluose „Naujoji astronomija“ ir „Pasaulio harmonija“ J. Kepleris pateikė tris dėsnius, matematiškai paaiškinančius elipsinį planetų judėjimą. Mokslininkas buvo Koperniko įdėjų tęsėjas, laikė Saulę viena iš daugybės žvaigždžių – apsuptų planetų. Žinomas jis ir kaip teleskopo (Keplerio vamzdis) autorius. XVII a. dar nebuvo aiškios ribos tarp astrologijos ir astronomijos, tad Kepleris laikomas ir astrologu. Taip pat savo darbuose naudojo ir religinius elementus. Mirė 1630 m. lapkričio 15 d. kelionėje į Regensburgą (Bavarija) siekdamas gauti nors dalį atlyginimo iš imperatoriškojo iždo už keleto metų darbą. Po mirties, jo žmonai ir keturiems mažamečiams vaikams priklausė 13 tūkst. guldenų, taip ir neišmokėto atlyginimo. „Akis žmogui duota, kad matytum šviesą, ausis – kad girdėtum garsus, o žmogaus protas – kad suprastum“ Johanesas Kepleris. Šaltinis: Vikipedija.

Lietuvos etnokosmologijos muziejuje surinktas naujai įsigytas teleskopas. Teleskopą planuojama išbandyti žiemos metu, o vėliau su juo vykdyti edukacines programas. Iki malonių susitikimų prie teleskopo!