Archyvas

„Mano svajonė gimė 1961 metų balandžio 12 dieną, kai žmogus pirmą kartą išskrido į kosmosą. Tada man buvo 10 metų. [… ] Jei šią svajonę galėjo įgyvendinti berniukas iš Bukovynos kaimo, tai ją gali įgyvendinti bet kas“, –  savo „kosminės kelionės“ pradžią prisiminė pirmasis nepriklausomos Ukrainos astronautas Leonidas Kadeniukas.   Leonidas Kadeniukas 1995-aisiais buvo paskirtas į Ukrainos nacionalinės kosmoso agentūros astronautų grupę, o 1997 metais  dalyvavo  misijoje STS-87 ir kartu su tarptautine komanda pakilo į kosmosą Jungtinių Amerikos Valstijų erdvėlaiviu „Columbia“. Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) per 15 dienų trukusią misiją vykdė biologinius eksperimentus su augalais. Tai, ką pamatė, patyrė, pajuto, L. Kadeniukas sudėjo į 2009 metais išleistą knygą „Misija – Kosmosas“, kurioje prisipažino: kol neparašė knygos, neapleido nebaigtos kosmoso misijos jausmas.   Lakūnas-bandytojas, astronautas Leonidas Kadeniukas Lietuvoje ir Lietuvos etnokosmologijos muziejuje lankėsi 2016 metų pabaigoje. Susitikimuose jis pasakojo, kad iš kosmoso mūsų Žemė tokia graži, jog „norisi tikėti – gyvenimas čia turi būti labai harmoningas ir gražus. O kas kaltas, kad taip nėra? Patys žmonės, sukeliantys karus ir teršiantys atmosferą.“   Virtualioje parodoje – fotografijos, kurias Leonidas Kadeniukas paliko Lietuvos etnokosmologijos muziejui.     Parengė Irma Balčiūnienė ir Jolanta Slavinskienė, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Sergejus Koroliovas – sovietų mokslininkas, raketinės bei kosminės technikos konstruktorius ir gamybos organizatorius, praktinės kosmonautikos pradininkas gimė 1907 m. sausio 12 d. Ukrainoje Žitomire. Raketine technika susidomėjo susipažinęs su K. Ciolkovskiu. Subūręs vienminčių komandą, 1933 m. paleido pirmąją TSRS skysto kuro raketą ir buvo paskirtas Reaktyvinio mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju. 1957.08.17 raketa-nešėja iš Baikonūro iki Kamčiatkos nuskraidino termobranduolinės galvutės imitaciją ir taip pradėjo tarpžemyninių ginklų erą. Po 6 savaičių į orbitą išvedė pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“. Koroliovas visada buvo žingsneliu priekyje: pirmasis šuo orbitoje („Sputnik-2“), pirmasis stambus mokslinis palydovas (1,3 t svorio „Sputnik 3“), pirmasis žmogus kosmose (Jurijus Gagarinas 1960.04.12), pirmoji moteris (Valentina Tereškova 1963.06.16), pirmoji trijų žmonių įgula (1964.10.12), pirmasis išėjimas į atvirą kosmosą (1965.03.18), pirmasis Mėnulį pasiekęs aparatas (Luna-2), pirmasis Mėnulio palydovas („Luna-10“) ir Mėnulio nematomos pusės fotografavimas („Luna-3“), pirmas Venerą pasiekęs aparatas („Venera-3“ ir „Venera-4“). JAV jį aplenkė pirmieji iškėlę ryšių ir žvalgybos palydovus. Koroliovas galėjo, tačiau neįvykdė didžiausio savo troškimo – nuskraidinti žmogų į Mėnulį. Labiausiai stebina tai, kad šis daugiaplanis inžinierius buvo puikus konstruktorius, uždegantis lyderis, įžvalgus manipuliatorius, suktas politikas, disciplinuotas organizatorius, kartais keiksnojamas tironas ir tuo pačiu minkštaširdis vadovas. Juolab viskam vadovauti sugebėjo iš vienintelio konstruktorių biuro (OKB-1). JAV tam buvo skirti ištisi NASA centrai, kuriems padėjo per tuziną aerokosminių kompanijų, nekalbant apie universitetinius ir vyriausybinius tyrimų centrus. 1965 m. gruodžio mėn. medicininiai tyrimai parodė, kad jo inkste yra kraujuojantis auglys. Operacija numatyta 1966 m. sausio 14 d., 2 d. po jo 59-ojo gimtadienio. Jis mirė operacijos metu. Iki tol Sergejus Koroliovas tarybiniams piliečiams tebuvo žinomas tik kaip Vyriausiasis Konstruktorius. Pagaliau buvo galima atskleisti jo tikrąjį vardą. Po Koroliovo mirties, jo didinga misija aplenkti Ameriką teko Vasilijui Mišinui.   Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Sergejus_Koroliovas http://www.nso.lt/russian/korolev.htm

1571 m. gruodžio 27 d. Veil der Štate, prie Štutgarto gimė Johanesas Kepleris – vokiečių astronomas, matematikas, suformulavęs Keplerio dėsnius, XVII a. padariusius perversmą astronomijos moksle, kuriais remdamasis Niutonas atrado gravitacijos dėsnį. Nepasiturinčių dvarininkų sūnus Johanesas augo silpnas ir ligotas. Niekas rimtai neužsiėmė berniuko auklėjimu. Buvo manoma, kad jis taps šventiku. Užsispyrimas, mokantis įvairiuose vienuolynuose, leido Kepleriui įstoti į Dvasinę akademiją ir universitetą. Baigęs jį, būsimasis mokslininkas dėstė matematiką ir astronomiją Aukštojoje mokykloje Graco mieste (Austrija). Išvykęs į Prahą, Kepleris padėjo astronomui T. Brahei skaičiuoti planetų orbitas. 1596 m. J. Kepleris išleido savo pirmąjį veikalą „Mysterium Cosmographicum“.Šiame veikale teigė, kad visos šešiuos tuo metu žinomos Saulės sistemos planetos (Saturnas, Marsas, Jupiteris, Venera, Žemė ir Merkurijus) išdėstytos pagal penkių tobulų briaunainių koncentrinę geometriją. Veikaluose „Naujoji astronomija“ ir „Pasaulio harmonija“ J. Kepleris pateikė tris dėsnius, matematiškai paaiškinančius elipsinį planetų judėjimą. Mokslininkas buvo Koperniko įdėjų tęsėjas, laikė Saulę viena iš daugybės žvaigždžių – apsuptų planetų. Žinomas jis ir kaip teleskopo (Keplerio vamzdis) autorius. XVII a. dar nebuvo aiškios ribos tarp astrologijos ir astronomijos, tad Kepleris laikomas ir astrologu. Taip pat savo darbuose naudojo ir religinius elementus. Mirė 1630 m. lapkričio 15 d. kelionėje į Regensburgą (Bavarija) siekdamas gauti nors dalį atlyginimo iš imperatoriškojo iždo už keleto metų darbą. Po mirties, jo žmonai ir keturiems mažamečiams vaikams priklausė 13 tūkst. guldenų, taip ir neišmokėto atlyginimo. „Akis žmogui duota, kad matytum šviesą, ausis – kad girdėtum garsus, o žmogaus protas – kad suprastum“ Johanesas Kepleris. Šaltinis: Vikipedija.

Lietuvos etnokosmologijos muziejuje surinktas naujai įsigytas teleskopas. Teleskopą planuojama išbandyti žiemos metu, o vėliau su juo vykdyti edukacines programas. Iki malonių susitikimų prie teleskopo!

1851 metais Kauno gubernijos valdybos spaustuvėje („W Drukarni Rządowej“) buvo išspausdinta 56 puslapių knygelė lenkų kalba „Parolot žmudzina. Z rysu swobodnej mysli Aleksandra Hryszkiewicza“ – „Žemaičio garlėkis. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį“. Šis leidinėlis – istorinė retenybė, Lietuvoje žinomi išlikę vos trys egzemplioriai. Unikalų eksponatą Lietuvos etnokosmologijos muziejus įsigijo 2019 metais. Aleksandras Griškevičius knygos pradžioje romantiškai kelia akis į dangų, sakydamas, kad ne vien poetams „skirta kilti į padangių aukštį“, ne vien dvasia gali kilti į „žydrąsias padangių erdves, bet ir žmogus su savo mirtinguoju kūnu turi tą galimybę“. Knygelę idėjos autorius parengė 7 metus ieškodamas „žmogaus supratingo, turtingo ir pritariančio“ – rėmėjo savo skraidančiam aparatui su garo varikliu. Vilties nepraradęs išradėjas dar kartą kreipiasi „į savo tautiečius valandėlės dėmesio perskaityti pateiktas mintis, plazdančias kaip drugelis, kurias mano nevikri plunksna nesugebėjo išraityti pakankamai dailiai ir darniai“. Aviacijos Lietuvoje pradininku vadinamas A. Griškevičius apybraižoje bando aptarti oreivystės išradimus bei nesėkmių priežastis – rašo apie „orpūslę“, kuriai negalima suteikti krypties; daug dėmesio skiria paukščių skrydžių analizei, atkreipia dėmesį į sparnų ilgį ir formą, „veržlumo jėgą“; aptaria „Hensono garlėkį“, aprašytą 1843 metų Vilniaus gubernijos laikraščio Nr. 24, kaip svarbiausią bandymą, kuris jam įkvėpė „pirmąją laisvojo skridimo mintį“, analizuoja šio aparato nesėkmių priežastis, bei, remdamasis žinomais konstruktorių išradimais, siūlo savo patobulinimus. Paties A. Griškevičiaus garlėkis – įdomus prietaisas: liemuo turi dvi poras sparnų, kurių karkasas padarytas iš oda aptraukto bambuko. Po sparnais – „du varantieji ratai su uždangomis“. Sparnus ir ratus galima judinti garo mašina arba žmonių, susėdusių liemens viduje („trys užpakalinėje, o du priekinėje sėdynėje“) valdomais spyruokliniais mechanizmais. Aparato priekyje yra propeleris, o užpakalyje – vairuojamos uodegos plokštumos. Garlėkio viršuje – balionas, kurio orą pakilus galima išleisti. Pakilti galima balionu arba riedant nuo aukšto kalno ratukais… Bet, kaip rašo konstruktorius, „kai teorija ir visi reikalai jau yra aukščiau įvairiose vietose išvardinti, tai geras mechanikas, persmelktas tokių minčių, greitai jas visumoje supras ir nereikalaudamas smulkmeniško aprašymo, sugebės visa tai pats patobulinti ir įvykdyti“. A. Griškevičius, nuspėdamas aviacijos ateitį, knygos pabaigoje rašė: „Niekas pasaulyje negali paneigti laisvo paukščių ir nesuskaičiuojamos daugybės sparnuotų vabzdžių skridimo tikrovės; todėl visame pasaulyje laisvų, saugių, greičiausių ir patogiausių žmogui kelių atvėrimui trūksta tik turtingo piliečio supratimo ir noro, vertinančio didelę mintį, kurią sėkmingai įgyvendinus, netrukus pasaulio tautos bus nustebintos oro paštu, kariuomene ir laivynu, nebojančiais viesulų ir audrų“. Knygelę A. Griškevičius išsiuntinėjo valdžios žmonėms, dvarininkams, pirkliams, dvasininkams. Minint „Žemaičių garlėkio“ išleidimo 170-ąsias metines galima pasidžiaugti, kad Aleksandras Emanuelis Jonas Griškevičius (1809-1863), mokslininkas, filosofas, išradėjas, orlaivių konstruktorius, aviacijos pradininkas Lietuvoje nepamirštas: apie 1980 m. nustatyta A. Griškevičiaus kapo vieta Viekšnių kapinėse, 1981 m. name, kur jis gyveno apie 1860-1863 m., atidarytas memorialinis muziejus, 2009 m. rašytojas Vytautas Martinkus išleido istorinį romaną „Žemaičių garlėkys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), 2012 metais Lietuvos aviacijos istoriko Gyčio Ramoškos rūpesčiu Lietuvos aviacijos muziejus išleido knygą „Aleksandras Griškevičius. Žemaičio garlėkis / Aleksandras Griskevicius. A Samogitianʼs Steam Plane“ – joje išspausdinta ne tik lenkiška „Parolot Žmudzina“ faksimilė, bet ir knygelės vertimai į lietuvių  ir anglų kalbas, straipsniuose aprašyta A. Griškevičiaus biografija, jo atminimo įamžinimas, oreivystės istorija iki 1850 metų. Naudotasi  G. Ramoškos verstu tekstu iš leidinio „Aleksandras Griškevičius. Žemaičio garlėkis / Aleksandras Griskevicius. A Samogitianʼs Steam Plane “, Kaunas,  2012. Parengė Irma Balčiūnienė ir Jolanta Slavinskienė, Lietuvos etnokosmologijos muziejus