S. Koroliovas – 115 metų žmonijos šuoliui į kosmosą

Žmonės nuo seno stebėjo sezoninį Saulės judėjimą, jos tekėjimo ir leidimosi vietų kaitą, o saulėgrįžos, o kai kuriose kultūrose ir lygiadieniai, ilgainiui tapo svarbiais kalendoriniais orientyrais. Šiais laikais tam nebereikia stebėti horizonto – lygiadienių datos kalendoriuje pažymimos du kartus per metus, kovą ir rugsėjį. Lygiadienis žymi tikslų momentą, kai Saulės centras kerta Žemės pusiaujo plokštumą. Lygiadienio dieną ties pusiauju esantys stebėtojai vidurdienį Saulę mato tiesiai virš galvos. Rugsėjo lygiadienio metu Saulė kerta pusiaujo plokštumą ir toliau juda į pietus iki gruodžio saulėgrįžos, po kurios jos regimasis kelias vėl ima krypti į šiaurę. Lygiadienių metu Saulė vienodai apšviečia Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Tai vieninteliai metų momentai, kai Saulės šviesa vienu metu pasiekia ir Žemės Šiaurės, ir Pietų ašigalį. Vis dėlto dienos ir nakties trukmė per lygiadienį nėra visiškai vienoda. Diena, kai šviesusis ir tamsusis paros metas tampa beveik vienodos trukmės, priklauso nuo geografinės platumos ir gali būti keliomis dienomis ankstesnė arba vėlesnė už patį lyiadienį (Prosper 2022, atnaujinta Troche 2026). Kada žmogus pradėjo išskirti būtent lygiadienį kaip ypatingą metų momentą, tiksliai nežinome. Archeologiniai duomenys liudija labai seną Saulės judėjimo ir jos tekėjimo bei leidimosi vietų stebėjimo tradiciją, tačiau archeoastronomas C. Ruggles perspėja, kad šiuolaikinės lygiadienio sampratos nereikėtų automatiškai perkelti į priešistorines kultūras. Į rytus ar vakarus orientuoti statiniai ar jų dalys savaime dar neįrodo, kad buvo siekiama pažymėti astronominį lygiadienį. Tokios orientacijos galėjo būti susijusios su konkrečiais sezoniniais darbais, apeigomis, reikšmingais kraštovaizdžio objektais ar kitomis tai bendruomenei svarbiomis metų ciklo ribomis (Ruggles 1997). Rudens lygiadienis mūsų platumose sutampa ir su ryškiu gamtos virsmu. Rugsėjo pabaigoje sparčiai trumpėja dienos, vėsta orai, vis dažniau pasirodo šalnos, keičiasi medžių spalvos, į pietus traukia migruojantys paukščiai (Klimka 2002). 2026 m. rugsėjo 23-iąją mūsų platumose šviesusis paros metas dar bus kiek ilgesnis nei 12 valandų. Tradiciniame lietuvių kalendoriuje rudens virsmo laikotarpis siejosi ir su Alutiniu, dar vadintu Ragautuvėmis. Apie šv. Mato dieną, rugsėjo 21-ąją, sakyta: „Nuo Mataušo vanduo ataušo“, „Nuo Mataušo – kepeliušas už pečiaus“ – šie posakiai primena apie vasaros pabaigą ir artėjantį šaltąjį metų laiką. Tuo metu buvo ragaujamas iš naujo derliaus miežių pagamintas alus, o pats gėrimas turėjo ir apeiginę reikšmę: juo buvo šlakstomos durys, langai, trobos kertės. Tokie papročiai siejami su platesne apeiginio gėrimo nuliejimo ir aukojimo tradicija (Klimka 2002). Kitus su šiuo metų laiku sietus papročius aprašo P. Dundulienė. Pasak jos, rugsėjo viduryje, pirmą kartą po vasaros, apeiginiu būdu būdavo uždegama balana ar žvakė; nuo pavasario lygiadienio namų apšvietimui ugnis esą nebūdavo naudojama. Rudens lygiadienio laikotarpį ji taip pat siejo su protėvių vėlių pagerbimu, aukomis mirusiesiems ir dievams bei vaišėmis iš naujo derliaus ir užaugintų gyvulių (Dundulienė 1988, p. 23). Taigi rudens lygiadienio laikotarpis tradicinėje kultūroje žymėjo ne vien astronominę ribą, bet ir perėjimą į kitą metų ciklo etapą – nuo intensyvaus vasaros darbų ritmo prie nuimto derliaus, namų erdvės, krosnies šilumos ir vis ilgėjančios tamsos. Literatūra: 1. Dundulienė, P. 1988, „Lietuvių liaudies kosmologija“, Vilnius „Mokslas“. 2. Klimka, L 2002, „Apie astronominį lygiadienį ir tradicinius papročius“ in: Liaudies kūryba, t. 5, red. Vacys Milius. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2002, p. 407–412. 3. Ruggles, Clive L. N. 1997. „Whose Equinox?“ Archaeoastronomy, No. 22 (Supplement to Journal for the History of Astronomy, Vol. 28), p. S45–S50.< https://journals.sagepub.com/doi/10.1177/002182869702802205> 4. Prosper, D. 2022. „Embracing the Equinox“. NASA Science.  Atnaujino Kat Troche, 2026 m. kovą. < https://science.nasa.gov/solar-system/skywatching/night-sky-network/embracing-the-equinox/ > Nuotraukos Dovaldės Butėnaitės-Širkės

Liepos 6-ąją, minint Valstybės ir Tautiškos giesmės dieną, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanojo fiziką, istoriką, etnologą, vieną Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įkūrėjų prof. Libertą Klimką. Valstybinis apdovanojimas profesoriui skirtas už Lietuvos mokslo istorijos ir etnologijos tyrimus, inicijuotą paleoastronomijos kryptį bei lietuvių liaudies kalendorinių papročių tyrimus ir jų sklaidą. Prof. Libertas Klimka yra vienas Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrėjų ir etnokosmologijos termino autorių. Kartu su astronomu Gunaru Kakaru jis formavo etnokosmologijos sampratą, jungiančią astronomijos mokslą, etnologiją ir žmogaus ryšio su Visata pažinimą. Ši samprata tapo Lietuvos etnokosmologijos muziejaus veiklos pagrindu. Nuoširdžiai sveikiname profesorių Libertą Klimką su garbingu valstybės įvertinimu ir dėkojame už ilgametį indėlį į Lietuvos mokslą, kultūrą bei Lietuvos etnokosmologijos muziejaus kūrimą ir puoselėjimą

Birželio 17–19 dienomis nacionalinio moksleivių palydovų konkurso „CanSat Lietuva 2026“ nugalėtojai – komandos „Oscar“ nariai Linas Danilčenko ir Danielius Tumėnas (IIG kl.) iš Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijos bei Justina Šaluchanska (IIG kl.) iš Vilniaus r. Avižienių gimnazijos, lydimi fizikos mokytojų Loretos Tarvydienės ir Jolitos Puncevičienės iš Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijos, lankėsi Europos kosmoso agentūros (ESA) technologijų centre ESTEC Nyderlanduose. Daugiau nei 170 mokinių ir mokytojų iš 26 šalių susirinko į renginį „CanSat kosmoso inžinierius vienai dienai 2026“. Renginys prasidėjo atidarymo ceremonija, komandų prisistatymais, „CanSat“ projektų pristatymais kitoms komandoms ir ESA ekspertams bei smagiu kosminio filmo vakaru. Tris dienas mokiniai gilino savo žinias dalyvaudami praktiniuose kosmoso iššūkiuose, mokydamiesi iš ESA ekspertų ir bendraudami su komandomis iš visos Europos bei Kanados. Jie tyrinėjo, kaip kuriamos tikros kosmoso misijos – nuo palydovo projektavimo, misijos tikslų formulavimo iki finansavimo planavimo. Veiklos atskleidė, kaip bendradarbiavimas, kūrybiškumas ir techninis mąstymas gali būti sėkmingai sujungti per trumpą laiką. Mokiniai taip pat daugiau sužinojo apie kosmoso inžineriją, kartu su ESA ekspertais nagrinėjo studijų ir karjeros galimybes kosmoso sektoriuje. Šie jaunieji kūrėjai jau žengė pirmuosius žingsnius į tikrąją kosmoso inžineriją – nuo misijos projektavimo iki palydovų bandymų ir paleidimo. Jie grįžo namo kupini naujų idėjų ir įkvėpimo kurti ateities kosmoso projektus. Dėkojame Inovacijų agentūros „SpaceHub“ grupei, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktoriui L. Šmigelskui ir muziejaus edukatoriams, be kurių šis renginys nebūtų įvykęs. Taip pat nuoširdžiai dėkojame konkurso partneriams ir rėmėjams: dr. Vladui Lašui, UAB „Arginta Engineering“, Visorių informacinių technologijų parkui, UAB „Kongsberg NanoAvionics“, dr. Simonui Kareivai, UAB „PV Energy LT“, UAB „Melius Futurum“, Europos kosmoso agentūrai (ESA), Vilniaus Gedimino technikos universitetui (VILNIUS TECH), Kauno technologijos universitetui (KTU) ir Nacionaliniam fizinių ir technologijos mokslų centrui (NFTMC). Vilniaus r. Nemenčinės Gedimino gimnazijos fizikos mokytojos Loreta Tarvydienė ir Jolita Puncevičienė Nuotraukų autoriai: ESA, L. Tarvydienė ir J. Puncevičienė.

AR KOSMINĖS KATASTROFOS GRĖSMĖ YRA REALI? Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Saulės sistema – rami vieta, kurioje stinga netikėtų įvykių. Tačiau šis įspūdis – klaidingas: pasaulių ramybę drumsčia iš visatos gelmių atklystantys asteroidai ir kometos. Žemė jau patyrė ne vieną susidūrimą: ją nuolat atakuoja mažesni ir didesni meteoritiniai kūnai. Įvykiai Tunguskoje 1908-ųjų birželį ir Sichotė-Alinėje 1947-ųjų vasarį dar kartą priminė apie gąsdinančią kosminės stichijos galią, o 1994-ųjų liepą Šumeikerių-Levio kometos skeveldros negailestingai bombardavo Jupiterį…               Ko mokina krintančių žvaigždžių istorijos? Ar nuogastavimai dėl kosminės katastrofos grėsmės yra pagrįsti? Iš kur atkeliauja pavojingieji kosminiai klajūnai? Kur krinta dangiškieji akmenys ir kaip juos randa? Kas nutinka planetai, susitikusiai su nelauktu svečiu iš kosmoso platybių? Koks žinomų lietuviškųjų meteoritų likimas?               Klausimai ir atsakymai, netikėti faktai ir spėjimai, unikalūs vaizdai kino ekrane ir galimybė prisiliesti prie meteoritinės medžiagos – birželio 28 d., sekmadienį, 13 val. teminėje paskaitoje, skirtoje paminėti Tarptautinę asteroidų dieną.

Šiandien norime pasidalinti akimirkomis, iš jau tradicinio CanSat konkurso, kuris prasidėjo dar 2025ųjų metų rudenį, tačiau finalinės varžybos vyko gegužės pabaigoje. Sezonas buvo ilgas ir intensyvus, tačiau komandos stipriai ruošėsi, todėl finalo metu mažieji palydovai kilo aukštai, o rezultatai buvo puikūs. Visą sezoną vainikavo stipriausių komandų apsilankymas Visorių informacinių technologijų parke, Kongsberg NanoAvionics, Atrolight ir kitose įmonėse. Dėkojame Inovacijų agentūros SpaceHub grupei, be kurių šis renginys neįvyktų. Taip pat norime padėkoti kitiems konkurso partneriams ir rėmėjams. Rėmėjai: Dr. Vladas Lašas, UAB „Arginta Engineering“, Visorių informacinių technologijų parkas, UAB „Kongsberg NanoAvionics“, dr. Simonas Kareiva, UAB „PV ENERGY LT“, UAB „Melius Futurum“. Partneriai: Europos kosmoso agentūra (ESA), Vilnius Gedimino technikos universitetas (VilniusTech), Kauno technologijos universitetas (KTU), Nacionalinis Fizinių ir technologijos mokslų centras (NFTMC).