Archyvas

  Ant dangaus Sietynas – Tai  mano brolelis, Šviesiosios žvaigždelės – Tai mano seselės (KID 1244, p.251) Lietuvių liaudies dainose dangaus kūnų prilyginimas žemiškajai šeimai atskleidžia nepaprastai glaudų ryšį tarp žmogaus ir Visatos. Brolelis, kuris vis ankščiau pasirodo naktiniame rugsėjo danguje – Plejades– padrikasis žvaigždžių spiečius, išsidėstęs Tauro žvaigždyne netaisyklingo keturkampio forma, kuri primena vežimą. Stebėdami jo padėtį dangaus skliaute, žemdirbiai galėjo nustatyti žemės darbų laiką. Pavasarį Sietynas besileisdamas vakaro žaroje pranešdavo, kad dirvą arti laikas, o trumpam pasirodydamas rytmetį liepos dešimtąją – apie lietingojo periodo laikotarpį, na, o rugsėjo pradžioje, būdamas aukščiausiame savo pakilimo taške, kviesdavo žemdirbius į laukus žiemkenčių sėti. Šiam darbui žmogus ruošdavosi itin kruopščiai, lyg pirmosios vagos arimui pavasarį. Svarbus momentas – tinkama mėnulio fazė. Geriausias laikas – trečioji mėnulio pilnaties diena ir ta savaitės diena, kurią yra gimęs pats sėjėjas.  Geras ženklas, jei sėjos rytą po pievą tirštas rūkas braidžios ir gaili rasa bus iškritus. Itin svarbūs bendri šeimyniniai pusryčiai, – manyta, kad tuomet vilkas bandos neišgrobstys. Po jų baltais švariais marškiniais apsivilkęs sėjėjas trumpam prisėsdavo ant „zaslano“, persižengnodavo, paimdavo sėtuvę, išsmilkytą šventais žolynais, ir išeidavo į laukus. Tiesa, darbus baigti būtina iki saulės laidos, nes mėnuliui apšviestus sėklą, javai bus dirsėti. Pasėjus senugalyje – rugių pasėlių kenkėjai nepuls, o per mėnulio jaunatį – šiaudas silpnas užaugs. Tačiau jei šiaurys danguje smulkius garbanotus debesėlius gainios, – tuomet pats laikas ruoštis į laukus ir duonos kelią nuo grūdo iki kepalėlio ant  stalo pradėti. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Kretilas – rėtis grūdams vėtyti kresčiuojant. Jo dydis ir sieto tankumas priklausė nuo paskirties. Pirmajam vėtymui darytas retesnis, antrajam tankesnis.  

Persų astronomas, matematikas, istorikas ir kalbininkas Al – Birūnis (Abu Rayhan Muhammad ibn Ahmad al – Biruni) gimė Kato (dabartinis Uzbekijos Karakalpakijos autonominės respublikos miestas Birunijus) priemiestyje 973 metų rugsėjo 4 d. Pirmuosius savo gyvenimo metus jis praleido Chorezme studijuodamas islamo teisę, matematiką, astronomiją, mediciną ir teologiją. Apie 1000 m. jis paskelbė savo pirmąjį didelį veikalą „Senųjų tautų chronologija“, kuriame labai išsamiai aprašė Chorezmo, persų, žydų, iranėnų, arabų, graikų kalendorius. Al – Birūnį galima vadinti pirmuoju indologu. Jis gerai žinojo senovės graikų astronomiją ir savo 1030 m. baigtoje knygoje „India“ lygino abiejų šalių astronomijos darbus. Svarbiausioje astronomijos knygoje „Masūdo kanonas“, sudarytoje iš 11 traktatų, Al – Birūnis aprašo svarbiausias astronomijos ir kosmologijos sąvokas, įvairių tautų kalendorius, geodeziją ir geografiją, trigonometrijos sąvokas, Saulės judėjimo dėsnius, Mėnulio judėjimą, žvaigždes ir planetas, pateikiama 1029 žvaigždžių ryškių lentelė. Iš visų 146 žinomų jo veikalų (išlikę tik 22) didesnė dalis skirta astronomijai ir matematikai. Al – Birūnio vardas įamžintas ne tik minėto Uzbekijos miesto pavadinime, tačiau ir daugelyje šios šalies miestų – jo vardu pavadintos gatvės ir mokslo įstaigos. Taškente ir Teherane Al – Birūniui pastatyti paminklai, Mėnulyje jo vardu pavadintas krateris, asteroidas 9936 (Al – Biruni). Šaltinis: Algirdo Kazlausko straipsnis publikuotas leidinyje „Lietuvos dangus 2023“. Nuotrauka: Encyclopædia Britannica <https://www.britannica.com/biography/al-Biruni#/media/1/66790/128817>

„Gandras žino savo čėsą“ – sakydavo senovės lietuviai. Ir iš tiesų parskrisdami į gimtinę jie mums pranašauja apie šiltojo pusmečio pradžią, o išskrisdami tarsi skraiste, savo sparnu,  apgobia pievas rūku – palikdami šaltąjį metų laiką gimtinėje ir užbaigdami žemdirbiui svarbiausių lauko darbų kalendorių. Žemės darbai laukuose baigti, todėl ir pavakarių moterys vyrams nebegamina. Sakydavo, kad bacionas išskrisdamas ne tik “išsineša“ pavakarius, bet dar ir rudens orus nuspėja. Jeigu lyja – šlapias bus ruduo, o jeigu saulė šviečia, tai priešingai – laukia sausas laikotarpis. Atsižvelgiant į  šio laikotarpio  mėnulio fazę ir orus, buvo pjaunamos avys. Tikėta, kad per delčią nukirptų avių kailis tvirtas būsiąs, nesišers, o vilna pati geriausia verpti. Šią dieną neapsieita ir be ateities spėjimo burtų. Etnologo L. Klimkos knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ autorius aprašo jaunų merginų dalios spėjimo tradiciją: […] “kur nors rugių ražienose iškas duobutę ir stebės, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis tinklą ten nuaus – ištekės už turčius, jei skruzdėlytė ropinės – už varguolio, o jei varlę – nevertėjo net prasidėti su tais burtais…“ Tiesa, po Baltramiejaus ne tik gandro kleketavimo  nebegirdėti, bet ir varlių kurkimas užtyla. Sakmė pasakoja, kad Dievas užpykęs ant gobšuolės, esą ji norėjo visus žiemkenčių grūdus, į dirvą beriamus, sušlamšti, todėl dantis goduolei užrakino. Palikęs rudens nuojautą gimtinėje, pasiekęs Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį gandras peržiemos ir vėl sugrįš į gimtinę ne tik šiltąjį pusmetį pranašaudamas, bet ir meškas iš miego keldamas, žmones pavasario darbus dirbti skubindamas. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Lauknešėlis – indas valgio dirbantiems laukuose nunešti. Buvo paplitę XVII-XX a. pradžioje.  

Naktinį dangų nušvietusi Paukščių Tako galaktika tarsi sveikina mus su prasidėjusiu rugpjūčiu, o anuometinį žmogų – su svarbiausių vasaros darbų pabaiga. Nuo saulėgrįžos vakaras mus pasitinka vis greičiau, mat paros laikas jau  sutrumpėjo daugiau nei dvejomis valandomis. Pagrindiniai vasaros darbai jau nudirbti, belieka padėkoti dievams ir dangui už dovanotą derlių. Žolinės – kitados buvusi padėkos deivei Žemynai šventė. Po Lietuvos krikšto ji švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Legenda byloja, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. Kaimo tradicijoje tądien javų varpos, kiemo ir laukų gėlės bei kitas užaugintas derlius rišami  į vieną puokštę, kuri šventinama bažnyčioje. Tiesa, žinomas paprotys, kai šventinti nešamos ne tik puokštės, bet ir užaugintos daržovės. Po bažnytinių apeigų žolynai laikyti šventais. Grūdus iš pašventintų javų  varpų žmonės įmaišydavo į aruodus, o kitą dalį palikdavo pavasariui ir įmaišydavo į sėtuvę užsėjant pirmąją vagą. Žolynus taip pat naudodavo smilkymui sergant, o pastačius namą, augalus iš puokštės įpindavo į pabaigtuvių vainiką. Taip pat griaustiniui griaudžiant namus smilkydavo, manant, kad tai namus apsaugos nuo perkūno keliamos grėsmės. Norint, kad ateinantys metai būtų dosnūs, derliumi per šią šventę reikia „neskūpėti“. Dalintis su alkstančiais, vargstančiais žmonėmis. Nes viskas, kas užauginta, priklauso visiems. Žolines, sakydavo, švęsti būtina, nes kitaip kitais metais derliaus neturėsi, o jeigu per šią šventę žolynų puokštės rankose nelaikysi, tai pats velnias tau savo uodegą į delnus įbruks. Nuotraukoje matoma muziejinės vertybės, saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose: lovatiesė – pasiūta mašina, audė Emilija Patiejūnaitė. Mažvilkiškės k., Daugėliškio sen., Ignalinos r. Meno kūrinys – Žemyna; dailininkė keramikė G. Jacėnaitė. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė, remiantis etnologų surinkta medžiaga.

✨LIEPOS 16- OJI✨ Škaplierinės – rugiapjūtės pradžia Bažnytinių švenčių kalendorius dažnai buvo siejamas su anuometinio žmogaus lauko darbų kalendoriumi. Per Šv. Velykas valstietis lankydavo laukus ir prašydavo dangaus malonės apsaugoti javus nuo ledų, per Šv. Stanislovą – sodindavo svogūnus, per Šeštines dėkodavo dievams už derančius laukus, o su lig Škaplierinėmis iki Šv. Onos (liepos 26d.) prasideda rugiapjūtės darbai. Šiems darbams buvo ruošiamasi itin atsakingai. Sutvarkomi visi būsimam darbui reikalingi įrankiai, išvalomas ir paruošiamas kluonas, o tuomet šeimininkas eidamas rugių lauku braukdavo kepure per varpas ir stebėdavo: jeigu pribyrės grūdų – laikas ruoštis pjūčiai, o jeigu ne, tai dar teks palaukti. Tiesa, reikėtų dar ir danguje vykstančių reiškinių paisyti. Luktelti derėtų mėnulio pilnaties, o ir darbus pradėti – savaitės viduryje. Itin svarbus apeiginis momentas, kurio nevalia praleisti – deivės Žemynos pagerbimas. „Žemyna – tarsi didžiulės kosminės įsčios, kuriose užgimsta ir skleidžiasi visos gyvybės formos.“ (Citata iš straipsnio, publikuoto „bernardinai.lt“). Vienas pagrindinių būdų atiduoti pagarbą ir padėką deivei, tai pabučiuoti žemę ir joje užkasti duonos riekelę. Nupjovus ir pastačius pirmąją rugių pėdą, nusilenkti prieš saulelę motulę reikėtų, taip atsidėkojant jai už derliaus gausą. Savotiškas saulės simbolis – rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas. Nei pradžios, nei pabaigos neturintis, dažnai su išsikišusiomis javų varpomis, kurios atstodavo spindulius, apskritimas, tikėtina, simbolizavo nesibaigiantį javų augumą. Kitur iš paskutinės saujos nenupjautų rugių pinama kasa – ievaras. Jis prilenkiams prie žemės ir prispaudžiamas akmenėliu tarsi atkartojant nesibaigiantį duonos kelią nuo grūdo žemėje iki duonos riekės ant žmogaus stalo, ir taip metai iš metų viskas darbuose sukasi ratu. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose.

Lituanica – lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933 m. sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs, iki galutinio tikslo (Kauno) belikus mažiau kaip dešimtadaliui kelio. 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. (Niujorko laiku) lakūnai pakilo iš Niujorko Floydo Bennetto oro uosto. Įsibėgėdamas sunkiai pakrautas 3668 kg sveriantis lėktuvas du kartus vos nenuslydo nuo tako ir atsiplėšė nuo žemės tik pačiame gale. Perskridę Atlanto vandenyną dėl blogų oro sąlygų ties Airija S. Darius ir S. Girėnas pasuko į šiaurę ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją. Skrendant pro Berlincheno miestelį, „Lituanica“ buvo apšviesta prožektorių. Lėktuvas užsikabino už medžių viršūnių, nulaužė kelis medžius ir liepos 17 d. 0 val. 36 min. (Berlyno laiku) sudužo šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija, Pščelniko kaimas). Iki šiol nėra nė vieno įtikinamo paaiškinimo, kodėl, įveikusi didžiąją ir sunkiausią kelio dalį, „Lituanica“ sudužo, iki tikslo belikus vos 650 km. Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros, ar sugedus motorui (neoficialioje versijoje teigiama, kad lėktuvas galėjo būti pašautas nacių). Ekspertų buvo nustatyta jog katastrofos metu lėktuvo variklis veikė (propeleris sukosi) ir kuro dar buvo pakankamai. Tuometinė Lietuvos valdžia vengdama konflikto su nacistine Vokietija iki galo neišsiaiškino katastrofos priežasties. Pasaulinėje aviacijos istorijoje S. Dariaus ir S. Girėno skrydis reikšmingas tuo, kad nenusileidę išbuvo ore 37 val. 12 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Jų skrydis – antras pagal tikslumą aviacijos istorijoje. Šiuo skrydžiu buvo atvertas kelias oro paštui tarp Amerikos ir Europos žemynų. Lakūnų žygis, jų tragiška mirtis tapo daugelio poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų įkvėpimo šaltiniu. Sukurtas pirmasis lietuviškas dirbtinis palydovas LituanicaSAT 1. Aurimas Valujavičius per 122 dienas perplaukė Atlanto vandenyną nuo Ispanijos iki Floridos paminėdamas 90-ąsias metines. Šaltinis: Vikipedija.