Archyvas

Rugsėjo 28 dieną Lietuvos etnokosmologijos muziejaus komanda Vilnius Space Days „Pamatyk kosmosą iš arti“ renginio metu lankytojams pristatė išskirtinę meteoritų kolekciją, Saulės stabėjimui skirtą teleskopą, edukacijų „Paukščių Takas – mūsų namai“ metu supažindino lankytojus su šios galaktikos ypatybėmis. Norime padėkoti Inovacijų agentūrai už suteiktą galimybę ir nepamirštamas renginio akimirkas. Muziejaus bendruomenės tikslas yra supažindinti visuomenę su kosmoso platybėmis ir vakar tam turėjome nepakartojamą progą! Dėkojame visiems aplankiusiems mūsų stendą ir taip aktyviai įsitraukusiems į veiklas bei diskusijas. Lauksime jūsų kituose renginiuose ir muziejuje!

Kanaveralo kyšulis, 2021 m. rugsėjo 15 d., „Inspiration 4“ – pirmosios pasaulyje civilinės žmonių kosminių skrydžių misijos į orbitą įgula oficialiai pradėjo naują kosmoso tyrinėjimų erą. „SpaceX Falcon 9“ raketa buvo pakeltas erdvėlaivis „Dragon” iš istorinio paleidimo komplekso 39A NASA Kenedžio kosmoso centre. „Inspiration 4” 3 dienas sukosi orbita aplink Žemę 585 km aukštyje. Įgulą sudarė 4 nariai: misijos vadas Jared Isaacman, Dr. Sian Proctor, Chris Sembroski, Hayley Arceneaux. Bendras įgulos tikslas buvo ne tik skristi į kosmosą, bet ir reikšmingai prisidėti prie kovos su vaikų vėžio išgydymu Žemėje. Ši misija buvo skirta ir surinkti lėšų Šv. Judo vaikų mokslinių tyrimų ligoninei, kur viena iš misijos dalyvių – H. Arceneaux – buvo vaikystėje gydoma, o dabar ten dirba. Po maždaug trijų dienų kelionės „Inspiration 4“ komanda grįžo  į Žemės atmosferą ir švelniai nusileido prie Floridos krantų. Misijos vadas Jared Isaacman į kosmosą nugabeno Lietuvos vėliavą. Tai didžiausia ir aukščiausiai kosmose pabuvojusi Lietuvos vėliava. Šiuo metu vėliava eksponuojama Lietuvos etnokosmologijos muziejaus apžvalgos aikštelėje. Šio, Lietuvai svarbaus įvykio iniciatorius, Shift4 Payments Lithuania vadovas Tadas Vizgirda.  

  Ant dangaus Sietynas – Tai  mano brolelis, Šviesiosios žvaigždelės – Tai mano seselės (KID 1244, p.251) Lietuvių liaudies dainose dangaus kūnų prilyginimas žemiškajai šeimai atskleidžia nepaprastai glaudų ryšį tarp žmogaus ir Visatos. Brolelis, kuris vis ankščiau pasirodo naktiniame rugsėjo danguje – Plejades– padrikasis žvaigždžių spiečius, išsidėstęs Tauro žvaigždyne netaisyklingo keturkampio forma, kuri primena vežimą. Stebėdami jo padėtį dangaus skliaute, žemdirbiai galėjo nustatyti žemės darbų laiką. Pavasarį Sietynas besileisdamas vakaro žaroje pranešdavo, kad dirvą arti laikas, o trumpam pasirodydamas rytmetį liepos dešimtąją – apie lietingojo periodo laikotarpį, na, o rugsėjo pradžioje, būdamas aukščiausiame savo pakilimo taške, kviesdavo žemdirbius į laukus žiemkenčių sėti. Šiam darbui žmogus ruošdavosi itin kruopščiai, lyg pirmosios vagos arimui pavasarį. Svarbus momentas – tinkama mėnulio fazė. Geriausias laikas – trečioji mėnulio pilnaties diena ir ta savaitės diena, kurią yra gimęs pats sėjėjas.  Geras ženklas, jei sėjos rytą po pievą tirštas rūkas braidžios ir gaili rasa bus iškritus. Itin svarbūs bendri šeimyniniai pusryčiai, – manyta, kad tuomet vilkas bandos neišgrobstys. Po jų baltais švariais marškiniais apsivilkęs sėjėjas trumpam prisėsdavo ant „zaslano“, persižengnodavo, paimdavo sėtuvę, išsmilkytą šventais žolynais, ir išeidavo į laukus. Tiesa, darbus baigti būtina iki saulės laidos, nes mėnuliui apšviestus sėklą, javai bus dirsėti. Pasėjus senugalyje – rugių pasėlių kenkėjai nepuls, o per mėnulio jaunatį – šiaudas silpnas užaugs. Tačiau jei šiaurys danguje smulkius garbanotus debesėlius gainios, – tuomet pats laikas ruoštis į laukus ir duonos kelią nuo grūdo iki kepalėlio ant  stalo pradėti. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Kretilas – rėtis grūdams vėtyti kresčiuojant. Jo dydis ir sieto tankumas priklausė nuo paskirties. Pirmajam vėtymui darytas retesnis, antrajam tankesnis.  

Persų astronomas, matematikas, istorikas ir kalbininkas Al – Birūnis (Abu Rayhan Muhammad ibn Ahmad al – Biruni) gimė Kato (dabartinis Uzbekijos Karakalpakijos autonominės respublikos miestas Birunijus) priemiestyje 973 metų rugsėjo 4 d. Pirmuosius savo gyvenimo metus jis praleido Chorezme studijuodamas islamo teisę, matematiką, astronomiją, mediciną ir teologiją. Apie 1000 m. jis paskelbė savo pirmąjį didelį veikalą „Senųjų tautų chronologija“, kuriame labai išsamiai aprašė Chorezmo, persų, žydų, iranėnų, arabų, graikų kalendorius. Al – Birūnį galima vadinti pirmuoju indologu. Jis gerai žinojo senovės graikų astronomiją ir savo 1030 m. baigtoje knygoje „India“ lygino abiejų šalių astronomijos darbus. Svarbiausioje astronomijos knygoje „Masūdo kanonas“, sudarytoje iš 11 traktatų, Al – Birūnis aprašo svarbiausias astronomijos ir kosmologijos sąvokas, įvairių tautų kalendorius, geodeziją ir geografiją, trigonometrijos sąvokas, Saulės judėjimo dėsnius, Mėnulio judėjimą, žvaigždes ir planetas, pateikiama 1029 žvaigždžių ryškių lentelė. Iš visų 146 žinomų jo veikalų (išlikę tik 22) didesnė dalis skirta astronomijai ir matematikai. Al – Birūnio vardas įamžintas ne tik minėto Uzbekijos miesto pavadinime, tačiau ir daugelyje šios šalies miestų – jo vardu pavadintos gatvės ir mokslo įstaigos. Taškente ir Teherane Al – Birūniui pastatyti paminklai, Mėnulyje jo vardu pavadintas krateris, asteroidas 9936 (Al – Biruni). Šaltinis: Algirdo Kazlausko straipsnis publikuotas leidinyje „Lietuvos dangus 2023“. Nuotrauka: Encyclopædia Britannica <https://www.britannica.com/biography/al-Biruni#/media/1/66790/128817>

„Gandras žino savo čėsą“ – sakydavo senovės lietuviai. Ir iš tiesų parskrisdami į gimtinę jie mums pranašauja apie šiltojo pusmečio pradžią, o išskrisdami tarsi skraiste, savo sparnu,  apgobia pievas rūku – palikdami šaltąjį metų laiką gimtinėje ir užbaigdami žemdirbiui svarbiausių lauko darbų kalendorių. Žemės darbai laukuose baigti, todėl ir pavakarių moterys vyrams nebegamina. Sakydavo, kad bacionas išskrisdamas ne tik “išsineša“ pavakarius, bet dar ir rudens orus nuspėja. Jeigu lyja – šlapias bus ruduo, o jeigu saulė šviečia, tai priešingai – laukia sausas laikotarpis. Atsižvelgiant į  šio laikotarpio  mėnulio fazę ir orus, buvo pjaunamos avys. Tikėta, kad per delčią nukirptų avių kailis tvirtas būsiąs, nesišers, o vilna pati geriausia verpti. Šią dieną neapsieita ir be ateities spėjimo burtų. Etnologo L. Klimkos knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ autorius aprašo jaunų merginų dalios spėjimo tradiciją: […] “kur nors rugių ražienose iškas duobutę ir stebės, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis tinklą ten nuaus – ištekės už turčius, jei skruzdėlytė ropinės – už varguolio, o jei varlę – nevertėjo net prasidėti su tais burtais…“ Tiesa, po Baltramiejaus ne tik gandro kleketavimo  nebegirdėti, bet ir varlių kurkimas užtyla. Sakmė pasakoja, kad Dievas užpykęs ant gobšuolės, esą ji norėjo visus žiemkenčių grūdus, į dirvą beriamus, sušlamšti, todėl dantis goduolei užrakino. Palikęs rudens nuojautą gimtinėje, pasiekęs Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį gandras peržiemos ir vėl sugrįš į gimtinę ne tik šiltąjį pusmetį pranašaudamas, bet ir meškas iš miego keldamas, žmones pavasario darbus dirbti skubindamas. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Lauknešėlis – indas valgio dirbantiems laukuose nunešti. Buvo paplitę XVII-XX a. pradžioje.  

Naktinį dangų nušvietusi Paukščių Tako galaktika tarsi sveikina mus su prasidėjusiu rugpjūčiu, o anuometinį žmogų – su svarbiausių vasaros darbų pabaiga. Nuo saulėgrįžos vakaras mus pasitinka vis greičiau, mat paros laikas jau  sutrumpėjo daugiau nei dvejomis valandomis. Pagrindiniai vasaros darbai jau nudirbti, belieka padėkoti dievams ir dangui už dovanotą derlių. Žolinės – kitados buvusi padėkos deivei Žemynai šventė. Po Lietuvos krikšto ji švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Legenda byloja, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. Kaimo tradicijoje tądien javų varpos, kiemo ir laukų gėlės bei kitas užaugintas derlius rišami  į vieną puokštę, kuri šventinama bažnyčioje. Tiesa, žinomas paprotys, kai šventinti nešamos ne tik puokštės, bet ir užaugintos daržovės. Po bažnytinių apeigų žolynai laikyti šventais. Grūdus iš pašventintų javų  varpų žmonės įmaišydavo į aruodus, o kitą dalį palikdavo pavasariui ir įmaišydavo į sėtuvę užsėjant pirmąją vagą. Žolynus taip pat naudodavo smilkymui sergant, o pastačius namą, augalus iš puokštės įpindavo į pabaigtuvių vainiką. Taip pat griaustiniui griaudžiant namus smilkydavo, manant, kad tai namus apsaugos nuo perkūno keliamos grėsmės. Norint, kad ateinantys metai būtų dosnūs, derliumi per šią šventę reikia „neskūpėti“. Dalintis su alkstančiais, vargstančiais žmonėmis. Nes viskas, kas užauginta, priklauso visiems. Žolines, sakydavo, švęsti būtina, nes kitaip kitais metais derliaus neturėsi, o jeigu per šią šventę žolynų puokštės rankose nelaikysi, tai pats velnias tau savo uodegą į delnus įbruks. Nuotraukoje matoma muziejinės vertybės, saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose: lovatiesė – pasiūta mašina, audė Emilija Patiejūnaitė. Mažvilkiškės k., Daugėliškio sen., Ignalinos r. Meno kūrinys – Žemyna; dailininkė keramikė G. Jacėnaitė. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė, remiantis etnologų surinkta medžiaga.