Archyvas

Balandžio 12 d. 10.00 val. kviečiame į Lietuvos etnokosmologijos muziejų paminėti Tarptautinę aviacijos ir kosmonautikos dieną! Renginys skirtas praktinės kosmonautikos pradininkui, raketų konstruktoriui Sergejui Koroliovui ir Ukrainai. Jūsų laukia filmas apie S. Koroliovą, jo gimtąjį Žytomyrą, vaikystę Niežine, mokslus gimnazijoje Odesoje ir Kijevo politechnikos institute, pirmus žingsnius kosmonautikoje, areštą, tremtį į Kolymą, indėlį į pirmojo žmogaus skrydį kosmose. Po filmo peržiūros mūsų laukia nuotolinis susitikimas su Žytomyro S. P. Koroliovo vardo kosmonautikos muziejaus direktore dr. Iryna Dyačiuk bei muziejaus atstovais. Pageidaujantiems, renginio pabaigoje, 11.30 val. bus surengta ekskursija Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Registracija ir informacija telefonu +37061520688. Renginys nemokamas, kviečiame registruotis. Laukiame Jūsų!

Dangaus reiškinių stebėjimas kitados buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. „Sietynėlis pažare – jautelis vagoje“ taip sakydavo mūsų protėviai, kuomet šis padrikasis žvaigždžių spiečius, kartu su Tauro, kaime dažniau vadinamu Jaučio žvaigždynu, dangaus skliautu vakare nusileisdavo į dirvą. Ir ne tik sakydavo, bet suskubdavo pirmąją vagą arti. Svarbūs būdavo keli apeiginiai momentai. Į laukus artojas išeidavo anksti rytą, gerai išsiprausęs, naujus drobinius marškinius apsivilkęs. Į kišenę žiaubrę duonos įsidėjęs ir druskos įsibėręs. Šeimininkės savo ruoštu gelbėdavo vyrams. Vartus atkeldavo, botagus panešėdavo. Svarbu buvo prieš kinkant arklį tris kart jį aplink arklą apvesti, verba, kadagiu, švęstomis žolelėmis pasmilkyti. O tuomet žemelę pabučiuoti, persižengnoti ir vagoti pradėti. Pirmosios vagos velėną reikėtų atgal užversti, tam kad karvės būtų pieningos. Taip pat pirmojoje vagoje apardavo pasiimtą duonos riekelę. Tai tarsi auka motinai žemei, kad dovanotų gerą derlių. Kitur minimas paprotys, kad šią duoną pirmąją vagą išaręs pats artojas valgydavo ir arkliams duodavo, namo parnešdavo, šeimynai ir gyvuliams padalydavo. Kad vasaros dangus lietaus negailėtų ir arkliai riebūs būtų, po darbo grįžusį artoją, aukščiau pasilypėjusios šeimos mergelės apliedavo vandeniu. Tuomet šeimininkas sėsdavo valgyti kiaušinienės iš kiaušinių, sudėtų per Gandrines. Buvo tikima, kad toks apeiginis maistas užtikrins visų darbų sėkmę. Ypatingos reikšmės turėjo ne tik atliekami ritualai, bet ir arklas, kuriuo žemė dirbama. Viename iš straipsnių etnologas L.Klimka rašė „Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą – ugnis jo galias sustiprinanti“. Dangaus šviesuliai žmogaus gyvenime ne tik rikiavo lauko darbus ir diktavo žmogaus gyvenimo ritmą, bet ir formavo tradicinę kultūrą, papročius ir tikėjimus. Visi šie stebėjimai turi didelę reikšmę lietuviškojo kalendoriaus švenčių semantikoje. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matoma muziejinė vertybė (pavalkai) saugoma Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose.

Lietuvos etnokosmologijos muziejuje ekskursijos pavieniams lankytojams organizuojamos: Pirmadienis (balandžio 3 d.): 10.00, 11.00 ir 12.00 val.; Antradienis (balandžio 4 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val.; Trečiadienis (balandžio 5 d.): 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val.; Ketvirtadienis (balandžio 6 d.): 12.00, 13.00 ir 15.00 val.; Penktadienis (balandžio 7 d.): 10.00, 12.00 (EN), 13.00, 14.00 ir 15.00 val.; Šeštadienis (balandžio 8 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00, 15.00, 16.00 ir 17.00 val.; Sekmadienis (balandžio 9 d.) pirmadienis (balandžio 10 d.): ekskursijos neorganizuojamos. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku. Šiuo metu paskutinės dieninės ekskursijos registruojamos 17.00 val. Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis. Daugiau informacijos ir registracija telefonu +37061520688.

Lietuvos etnokosmologijos muziejuje ekskursijos pavieniams lankytojams organizuojamos: Pirmadienis (kovo 27 d.): sanitarinė diena, muziejus ekskursijų neorganizuos. Antradienis (kovo 28 d.): 13.00, 14.00 ir 15.00 val.; Trečiadienis (kovo 29 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 13.00, 14.00 ir 15.00 val.; Ketvirtadienis (kovo 30 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 14.00 ir 15.00 val.; Penktadienis (kovo 31 d.): 10.00, 11.00, 12.00, 14.00 ir 15.00 val.; Šeštadienis (balandžio 1 d.): 11.00, 12.00, 13.00, 14.00, 15.00, 16.00 ir 17.00 val.; Sekmadienis (balandžio 2 d.): muziejus ekskursijų neorganizuos. Organizuotos grupės (20 ir daugiau asmenų) gali registruotis ir kitu laiku. Šiuo metu paskutinės dieninės ekskursijos registruojamos 17.00 val. Dėmesio! Ekskursijoje gali dalyvauti ribotas dalyvių skaičius, todėl rekomenduojame registruotis. Daugiau informacijos ir registracija telefonu +37061520688.

Paukštis lietuvių mitologijoje ir pasaulėjautoje buvo labai svarbus, o jo vaizdavimas tradiciniame mene tik pabrėžia glaudų žmogaus ir senosios religijos santykį. Stebėdamas jo elgseną: kur jis suka lizdus, kokius skleidžia garsus, kada parskrenda į gimtinę ar kada peri, žmogus atlikdavo įvairius ritualus, spėdavo apie ateinančias orų permainas, būsimą derlių  ir numatydavo lauko darbus. Vienu svarbiausių pavasario svečiu sodyboje laikytas gandras dar kitaip vadinamas starkumi, gūžu ar bacionu. Su juo siejama bažnytinė Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė – Bloviečiai (Gandrinės). Manyta, kad šią dieną net paukščiai lizdų nesuka. Na, o valstiečių namuose šeimininkės nuo ankstyvo ryto ruošdavo apeiginius patiekalus: šaltanosius su krekenų įdaru, kanapinius pyragus ir „kratinių “ bandeles. Pastarosios buvo gaminamos iš sumaišytų įvairių rūšių, rankinėmis girnomis sumaltų, rupių miltų : kviečių, rugių, miežių, avižų, grikių. Ruoštų gardumynų paragauti į svečius kaimynus kviesdavo. Tiesa, tą dieną į svečius keliaujant  skubėti nederėtų.  Eiti reiktų nei per greit nei per lėtai, gandrą mėgdžiojant. Tai buvo vadinama starkavimu ar gandravimu. Stebėdavo žmonės kur gandras lizdus suka. Kad kelionėse sektųsi gandralizdžiui medyje ar ant trobos įtaisydavo vežimo ratą, o norėdami, kad gyvulius ligos aplenktų ratą pritaisydavo ant tvarto.  Sodybą, kurioje gandras peri, gaisrai aplenks ir gausaus derliaus sulauks. Buvo tikima, kad ir žmogui gandras likimą lemia. Libertas Klimka knygoje „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“ rašė:- „Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmą kart pamatysi: jei skrendantį – visus metus darbus spėriai nudirbsi; jei tupintį – tada vangiai viskas eisis. Ir geriau, jeigu iš dešinės pusės „tiesia“ akimi“. Džiūgaudavo jaunos mergelės gandrų porą išvydusios, manyta, kad šiais metais ištekės. O vaikai suskubdavo kūlversčiom persiversti ir nepiktai gandrą paerzinti „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė. Po tilteliu paslėpė“. Artojams nuo šios dienos gandras „atnešdavo“ pavakarius. Na, o bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų. Kovą ne tik visi paukščiai į gimtinę parskrenda, bet ir meška iš savo irštvos išsiritusi, pradeda karaliauti miške. Ir jei pamatysit, kad vėjas išpeštus stogo šiaudus neša, žinokit, kad „Lekia meškos plunksnos“. Ir jau prasidėjo šiltasis metų pusmetis. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis L. Klimkos ir kitų etnologų išleista literatūra. Fotografijoje matomi eksponatai saugomi Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose.

Muzikinio dešimtmečio turo proga Vidas Bareikis surengė išskirtinį akustinį pasirodymą Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. Jauki, ypatinga erdvė, apsupta Aukštaitijos ežerų ir miškų, pakylėta truputį arčiau dangaus. Tai buvo buvo puiki galimybė paklausyti žymiausių Vido gyvai atliekamų hitų, pasivaišinti jo daryta kakava, betarpiškai pabendrauti. Tikime, kad Vidas Bareikis dar ne kartą savo kūryba džiugins visus Lietuvos etnokosmologijos muziejuje!