Naujienos

Seras Arturas Čarlzas Klarkas – britų rašytojas, išradėjas ir futuristas, geriausiai žinomas mokslinės fantastikos romanu„2001 metų kosminė odisėja“ bei to paties pavadinimo filmu, pastatytu kartu su Stanley Kubrick.  Klarkas, kartu  Robert A. Heinlein ir Isaac Azimov, priskiriamas Didžiajam mokslinės fantastikos rašytojų trejetui. Klarkas gimė 1917 m. gruodžio 16 d. Minehead mieste, Somersete, Anglijoje. Vaikystėje mėgo stebėti žvaigždes ir skaityti senus amerikietiškus mokslinės fantastikos žurnalus. Po karo baigė Londono Kingo koledžą ir gavo aukščiausią matematikos ir fizikos laipsnį. 1947-1950 ir 1953 m. buvo Britų tarpplanetinės draugijos narys. 1951 m. BBC konkursui parašė „Sargybinį“. Nors ir istorija buvo atmesta, ji pakeitė visą Klarko tolimesnį gyvenimą. „Sargybinis“ įnešė mistinių ir kosminių elementų į Klarko kūrybą. Vėlesni darbai buvo paskirti technologiškai labiau išsivysčiusių ateivių kontaktui su žmonija. Išleidęs „2001 metų odisėją“ (1968 m.) Klarkas tapo daugiau mokslo ir technologijos patarėju, ypač „Apollo“ kosminės programos metu. 8-ojo dešimtmečio pradžioje pasirašė trijų knygų leidybos sutartį, tuo metu buvusia rekordine mokslinės fantastikos rašytojui. Pirmoji, „Susitikimas su Rama “, pasirodė 1973 m. ir pelnė jam pagrindinius šio žanro apdovanojimus. Kūrė televizijos programas „Arthur C. Clarke’s Mysterious World“ (Artūro Klarko paslaptingas pasaulis, 1981 m.), „Arthur C. Clarke’s World of Strange Powers“ (Artūro Klarko keistų galių pasaulis, 1984 m. ir „Arthur C. Clarke’s Mysterious Universe“ (Artūro Klarko paslaptinga visata, 1994 m.), kurios susilaukė didelio pasisekimo. 1998 m. jam suteiktas riterio vardas „už tarnavimą literatūrai“ Klarkas nebuvo geostacionarių palydovų kūrėjas, tačiau jis iškėlė idėja tokių palydovų panaudojimui telekomunikacijoms. Dėl šios priežasties, rašytojo garbei, geostacionarioji orbita kartais vadinama Klarko orbita. Arturas Klarkas mirė 2008 m. kovo 19 d. Šri Lankoje dėl kvėpavimo problemų. Šaltinis: Vikipedija.

1972 metų gruodžio 11 dieną Mėnulyje nusileido erdvėlaivis „Apollo 17“. Tai buvo ne tik paskutinis amerikiečių nusileidimas Mėnulyje – tai buvo paskutinis kartas, kai pilotuojamas kosminis aparatas išlėkė už Žemės artimosios orbitos ribų. „Apollo 17“ startas įvyko 1972 m. gruodžio 7 d. Tai buvo pirmas naktinis erdvėlaivio paleidimas JAV kosminės programos istorijoje. „Apollo 17“ įgulą sudarė misijos įgulos vadas Eugene’as A. Cernanas, valdymo modulio pilotas Ronaldas A. Evansas ir Mėnulio modulio pilotas Harissonas P. Schmittas. Tai buvo pirmas kartas, kai „Apollo“ skrydyje dalyvavo mokslininkas. Pagrindinės mokslinės jo užduotys buvo „Iš anksto pasirinkto Taurus-Littrow regiono ploto geologinis tyrimas ir paviršiaus medžiagų mėginių surinkimas, eksperimentų atlikimas skrydžio metu, fotografavimas skriejant Mėnulio orbitoje ir aplink Žemę“. Gruodžio 11 d. „Čelendžeris“ nusileido ant Mėnulio paviršiaus. Astronautų misija truko 74 val. 59 min. 40 s. Buvo trys išėjimai ant Mėnulio paviršiaus, kurių trukmė -22 val. 3 min. 57 s. Surinkta ir atgabenta į Žemę – 110,5 kg. Mėnulio grunto pavyzdžių. Gruodžio 19 d. „Apollo 17“ nusileido Ramiajame vandenyne. Misija truko 301 val. 51 min. 59 s. 1972 m. E. A. Cernanas tapo paskutiniuoju žmogumi, kurio kojos lietė Mėnulį. Reikia tikėtis, kad E. A. Cernano viltis, kad žmogus netrukus vėl įkels koją į Mėnulį, pasitvirtins, o žmonės vėl imsis tolimų pasaulių tyrimų. Šaltinis: Delfi. Vikipedija.

1997 m. lapkričio 19 d. iš Kenedžio kosmoso tyrimo centro startavo kosminis laivas Columbia, kuriame, tarptautinės misijos sudėtyje, skrido pirmasis ir kol kas vienintelis nepriklausomos Ukrainos astronautas Leonidas Kadeniukas. Be mokslinių eksperimentų, astronautas turėjo ir kitą svarbią misiją – formuoti Ukrainos įvaizdį tarptautiniu lygmeniu. Tam jis į kosminį laivą pasiėmė Ukrainos vėliavą ir Kijevo herbą, Taraso Ševčenkos ir Sergejaus Koroliovo portretus. Sugrįžęs namo, Kadeniukas tapo nacionaliniu didvyriu, dirbo vyriausybės patarėju aviacijos ir kosmonautikos srityje, buvo Aukščiausiosios Rados deputatu. 1996 m. vasarą Leonidas Kadeniukas atvyko į JAV ir pradėjo pasirengimą NASA centre. 1997 m. lapkričio 19 d. su tarptautine astronautų įgula pakilo į kosmosą Columbia „šatlu“. – Aš laukiau šio momento 36 metus… – prisiminė Kadeniukas. Skrydis truko 15 parų, 16 valandų ir 35 minutes. Kiekvienas įgulos narys turėjo savo užduotis. Kadeniukas dirbo kaip mokslininkas-biologas – tyrinėjo augalų auginimo sąlygas nesvarumo būsenoje. Leonidas teigė: „Aš buvau pirmasis, kuris į kosmosą išskrido su Ukrainos vėliava. 1997 m. pirmą kartą Ukrainos himnas skambėjo kosminėje erdvėje.“ Misijos metu Kadeniukas vedė „kosminę pamoką“ 40 – čiai tūkstančių ukrainiečių ir amerikiečių mokinių. Leonidas Kadeniukas mirė 2018 m. sausio 31 d. Paskutiniais gyvenimo metais jis daug dėmesio skyrė aplinkos apsaugos problemoms. – Aš visus politikus pasiųsčiau į kosmosą, kad jie pamatytų prieš ką kelia ranką! – viename iš interviu sakė Leonidas Kadeniukas. Šaltinis. Babel.ua.news nasa.gov

1967 m lapkričio 9 d. įvyko Apollo – 4 startas. Trys dienos iki starto, raketa buvo užpildyta kuru: skystas deguonis, skystas vandenilis ir išvalytas žibalas. Praėjus 12 min. po starto pagrindinis blokas pasiekė 188 km. aukščio orbitą 7789,25 km/s greičiu. Po dviejų apsisukimų aplink Žemę, trečiosios pakopos varikliai išvedė laivą į elipsinę orbitą 18 317 km. aukštyje. Prieš nusileidimą buvo pasiektas 11,144 km/s greitis. Po 8 val. 37 min. vykusio skrydžio, laivo modulis nusileido ant vandens 1000 km. atstumu šiaurės vakarų kryptimi nuo Havajų salų. Visų skyrių masė nusileidimo metu buvo –  4,8 t. Skrydžio filmuota medžiaga buvo panaudota dokumentikoje apie kitų „Apollo“ misijų skrydžius (pvz. filme „Visai žmonijai“), bei fantastiniame televizijos seriale „Žvaigždžių kelias“. Visi skrydžiai su „Saturn 5“ raketų startais buvo pradėti vadinti – „Apollo“ misijomis. Šaltinis: Vikipedija.  

Erasmus + programa Strateginės partnerystės Suaugusiųjų švietimo sektoriuje   KONTEKSTAS „VRSciT“ projektą sudaro virtuali edukacinė kelionė į kiekvieną dalyvaujančią EU šalį, virtualiai aplankantkultūrinio, socialinio ir gamtinio pobūdžio vietas, kurios yra Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Lietuvoje, o kelionės realizacijai panaudojant virtualios realybės įtraukimo ir sąveikos metodus, suteikiančius vartotojams unikalią mokymosi patirtį. Virtualios realybės technologijų įsisavinimas pašalina aplinkos nuotolinio vizualizavimo kliūtis, kurios, pasitelkus skaitmeninimą, leidžia patirti aukštą mokslo vertę. „VRSciT“ projektu siekiama ištirti naujus edukacinio turizmo metodus, panaudojus 3D modeliavimą bei 360o virtualios realybės aplinką tam, kad būtų pristatytos novatoriškos virtualios mokymosi kelionės keturiose skirtingose šalyse. Šiuo tikslu partneriai numatę sukurti šiuos produktus: virtualios realybės technologijų literatūros apžvalgą; interaktyvios virtualios realybės patirties „VRSciT SPOT“ įrankis ; internetinės svetainės priemonių rinkinys; mokymai, skirti dalintis gerąja praktika naudojant virtualios realybės technologijas edukaciniame turizme; projekto viešinimo renginiai (konferencijos) partnerių šalyse, skirti projekto rezultatams pristatyti, pasidalinti tarptautine patirtimi, įgyta projekto metu. „VRSciT SPOT“ įrankiu pasinaudoję  žmonės galės pasinerti ne tik į šiaurės rytų Trás-os-Montes peizažus (Portugalijoje), keliauti po kitus įspūdingus ar kultūriškai svarbius partnerių šalių regionus, ir taip praplėsti akiratį ir virtualiai, bet tarsi tikrovėje, aplankyti visos Europos partnerių subjektus. Projekte suteikta galimybė visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, naudotis moksline informacija ir įsitraukti į švietėjišką veiklą. Projekto komanda tikisi, kad tai palies ir sudomins sudėtingomis ar ne itin palankiomis sąlygomis gyvenančius žmones, pvz., sunkioje ekonominėje padėtyje esančius ar fizinę negalią turinčius asmenis, kurie galės naudotis naujausiomis technologijomis ir tai skatins socialinę įtrauktį, sudarant sąlygas nevaržomai prieigai ir sąveikai su technologijomis, kurios kitu atveju nebūtų įmanomos. TIKSLAS Projekto partnerystės nuomone, šis projektas leis tikslinėms grupėms ne tik įgyti ir konsoliduoti suaugusiųjų švietimo srityje reikalingus įgūdžius, bet ir juos tobulinti Europos pilietybės, kultūrų įvairovės, užimtumo ir bendruomenės plėtros srityse, pabrėžiant mokymosi, skaitmeninio raštingumo, diskusijų ir dalijimosi mokslo ir technologijų žiniomis skatinimą. Visa projekto idėja pagrįsta tarptautiniu požiūrių, klausimų, sprendimų ir gerosios patirties palyginimu įgyvendinant novatoriškas pažintinio mokomojo turizmo strategijas bei taikant naujas procedūras. Be to, tikimasi, kad kiekvienas partneris turės galimybę pasinaudoti įdiegtų naujovių moksliniais tyrimais ir grįsti tolimesnę savo veiklą projekto pasiekimais.   Projekto laikotarpis: 01/09/2020 – 31/08/2023

„Cassini-Huygens“ – bendra JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA), Europos kosmoso agentūros (ESA) ir Italijos kosmoso agentūros (ISA) misija, trukusi beveik 20 metų. Iš viso prie misijos sėkmės prisidėjo mokslininkų komandos iš net 17 pasaulio valstybių. Pagrindinis misijos tikslas – surinkti kuo daugiau duomenų apie Saulės sistemos „Žiedų valdovu“ vadinamą Saturną ir jo palydovus. Į Saturno orbitą nukreiptas „Cassini“, pavadintas italų astronomo Giovanni Cassini (1625–1712) garbei; ir Saturno palydove Titane turėjęs nutūpti „Huygens“, pavadintas olandų astronomo Christiaano Huygenso (1629–1695) garbei. Erdvėlaiviai į kosmosą pakilo 1997 m. spalio 15 d. ir po beveik septynerius metus trukusios kelionės pasiekė Saturno orbitą. „Huygens“ atsiskyrė nuo „Cassini“ ir Titane nusileido 2005 m. Iš ten mažytis erdvėlaivis mokslininkams į Žemę duomenis siuntė 219 minučių – tol, kol išsikrovė. Tai buvo tikras triumfas mokslininkams, nes „Huygens“ buvo pirmasis žmonių kurtas aparatas, nutūpęs ant kosminio kūno išorinėje Saulės sistemos dalyje, už Asteroidų žiedo. Tuo metu „Cassini“ savo stebėjimus tęsė toliau, artėdamas prie Saturno ir siųsdamas vis daugiau duomenų apie žieduotąjį milžiną ir jo sistemą. Iš viso šis kosmoso aparatas sėkmingai tai darė daugiau nei 13 metų. 2016 m. lapkričio 26 d. erdvėlaivis praskriejo Titaną ir taip prasidėjo paskutinė misijos fazė, pasibaigusi „Cassini” susidūrimu su planeta. 2017 m. rugsėjo 15 d. erdvėlaivis įskriejo į Saturno atmosferą. Manoma, jog „Cassini” visiškai sudegė per 45 sekundes. Jo surinkti duomenys iki šiol panaudoti jau daugiau nei 4000 mokslinių straipsnių. Šaltinis: Vikipedija. LRT.lt