Naujienos

Vienas žymiausių XX a. mokslininkų, atskleidęs esminius šiuolaikinės fizikos principus. Vokietijos ir Jungtinių Valstijų fizikas, suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją. Einšteino masės ir energijos ekvivalentiškumo formulė E = mc2, išplaukianti iš reliatyvumo teorijos, kartais vadinama „pačia populiariausia formule pasaulyje“. Jo mokslinė veikla taip pat padarė didžiulę įtaką mokslo filosofijai. Jis nemažai nuveikė kvantinės mechanikos, statistinės mechanikos ir kosmologijos srityse. 1921 metais gavo Nobelio premiją fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą. Albertas Einšteinas gimė 1879 m. kovo 14 d. Ulmo mieste, Vokietijoje. Alberto Einšteino gabumai fizikai ir matematikai pasireiškė nuo mažens ir jis netrukus ėmė lenkti savo bendraamžius. Būdamas dvylikos jis per vieną vasarą savarankiškai išmoko algebros ir Euklido geometrijos, nepriklausomai atrado savo paties Pitagoro teoremos įrodymą. Po universiteto baigimo A. Einšteinui nepavyko rasti fiziko darbo, todėl po beveik dvejų metų nesėkmingų paieškų jis įsidarbino Šveicarijos Patentų biure trečios klasės patentų ekspertu. Greta savo pagrindinės tarnybos jis tyrinėjo fizikos problemas ir 1905 m., dažnai laikomais Einšteino annus mirabilis, išspausdino keturis straipsnius, kuriuose suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą, Brauno judėjimą bei paskelbė žymiąją energijos lygtį. Tai vėliau buvo pritaikyta kuriant atominę bombą. Nuo 1946 m. Einšteinas priešinosi atominių ginklų kūrimui. Viena iš daugelio jo teorijos išvadų teigė, kad joks fizinis kūnas negali judėti šviesos greičiu ar dar greičiau ir kad materija ir energija yra visiškai sukeičiamos, o tai buvo atominės energijos vystymo pagrindas. Po šių darbų A. Einšteinas greitai tapo vienu žymiausių mokslininkų, pradėjo dėstyti Berne, vėliau Prahoje, Berlyne. 1915 m. A. Einšteinas išplėtė reliatyvumo teoriją, papildydamas erdvę ketvirtuoju matmeniu – laiku, tuo pačiu paaiškindamas gravitaciją erdvėlaikio iškreipimu. 1935 m. kartu su Natanu Rozenu sukūrė kirmgraužų, dažnai vadinamų Einšteino-Rozeno tiltais, modelį. Albertas Einšteinas mirė 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone (Naujajame Džersyje). Nuo pat 1919 m., kuomet buvo patvirtinta jo bendroji reliatyvumo teorija, Einšteinas tapo vienu populiariausių mokslininkų įžymybių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą „The New Yorker“ rašė, kad Einšteino Amerikoje būta tokio populiaraus, kad jį stabdydavę praeiviai, prašydami jiems paaiškinti „tą teoriją“. Dėl to bėgant laikui Einšteinas smalsuoliams išmokęs atsakyti „Dovanokite! Mane nuolatos painioja su profesoriumi Einšteinu“. Einšteino asmenybė įkvėpė daugybę romanų, kino filmų, pjesių ir muzikos kūrinių. Populiariojoje kultūroje jis tapo viską aplink pamiršusio mokslininko prototipu, neretai pabrėžiant ar hiperbolizuojant jo išskirtinę šukuoseną ir veido bruožus. Nuotrauka: pixabay.com via Picryl.com

Gustavas Robertas Kirchhofas gimė 1824 m. kovo 12 d. Karaliaučiuje. Baigęs gimnaziją Karaliaučiuje įstojo į tame pačiame mieste esantį Alberto universitetą. Dar besimokydamas universitete jis 1845 m. suformulavo du dėsnius, nusakančius srovių ir įtampų pasiskirstymą elektros grandinėje. Tuos dėsnius šiandien galima rasti bet kuriame mokykliniame fizikos vadovėlyje. Kirchhofas kartu su Robertu Bunzenu padėjo pagrindus spektrinei analizei. Jie suformulavo 3 pagrindinius principus: 1) įkaitinti kietieji kūnai ar skysčiai spinduliuoja tolydinį spektrą; 2) įkaitintų dujų spektrai susideda iš atskirų linijų; 3) kai įkaitintų dujų ar skysčių spinduliavimas sklinda per įkaitintas dujas, jos sugeria šviesą tuose pačiuose bangų ilgiuose. Pastarasis principas leido natūraliai paaiškinti tamsias linijas Saulės spektre, kurių kilmė iki to laiko buvo neaiški. Pasirodė, jog jos priklauso įvairiems cheminiams elementams Saulės atmosferoje. Kirchhofas su Bunzenu  Saulės spektre atrado natrį, kalcį, barį, stroncį, magnį, nikelį, kobaltą, geležį, varį ir cinką ir šis sąrašas buvo nuolat pildomas. Saulės spektro studijos leido Kirchhofui pasiūlyti ir Saulės struktūros teoriją – karšta dujinė atmosfera gaubia karštą skystą branduolį. Tai buvo visiškai naujas požiūris į Saulės struktūrą. 1862 m. Kirchhofas pasiūlė idealaus juodo kūno sąvoką, kuri vėliau labai prisidėjo prie kvantinės mechanikos teorijos raidos. Gustavas Robertas Kirchhofas mirė Berlyne 1887 m. spalio 17 d. Jis buvo apdovanotas Londono Karališkosios draugijos Rumfordo medaliu, išrinktas Amerikos filosofų draugijos nariu, Karališkosios draugijos nariu, Niderlandų mokslo ir menų akademijos užsienio nariu, jo vardu pavadintas krateris Mėnulyje. Šaltinis: panaudotas A. Kazlausko straipsnis leidinyje „Lietuvos dangus 2024“. Nuotrauka: Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Vakar Lietuvos etnokosmologijos muziejuje minėjome itin svarbią datą Lietuvos kosmoso istorijai. 2014 metais, vasario 28 d., buvo paleisti pirmieji lietuviški palydovai „LitSat-1“ ir „LituanicaSat-1“. Šis vakaras buvo ypatingas, po dešimties metų susirinko abiejų palydovų kūrėjų komandų atstovai. Muziejuje vykusios diskusijos „Lietuvos kosmoso dešimtmetis: nuo pirmųjų palydovų iki kosmoso technologijų plėtros“ metu dr. Laurynas Mačiulis, Linas Sargautis, dr. Vladas Lašas, Saulius Lapienis, dr. Vidmantas Tomkus, dr. Andrius Vilkauskas dalinosi savo prisiminimais ir ateities įžvalgomis Turėjome nepakartojamą progą išgirsti jų atsiminimus, tuo metu kilusius iššūkius ir sėkmės istorijas. Šie žmonės yra puikus pavyzdys, kiek daug galime pasiekti dirbdami kartu ir siekdami to, kas kartais atrodo neįmanoma. Dar kartą labai sveikiname komandų narius ir linkime toliau visus stebinti siekiant kosmoso tolių!

Prancūzų astronomas, vienas iš helio atradėjų P.Ž.C.Žansenas (Pierre Jules Cesar Janseen) gimė Paryžiuje 1824 m. vasario 22 d. Dar vaikystėje dėl nelaimingo atsitikimo Žansenas visam gyvenimui liko luošas, todėl mokyklos nelankė ir buvo auklėjamas namuose. Nepaisant savo luošumo buvo nepailstantis keliautojas, dalyvavęs daugelyje ekspedicijų. 1860 m. Žansenas apgynė daktaro disertaciją apie spinduliuotės sugėrimą žmonių akyse, tačiau greitai jo moksliniai interesai nukrypo į spektroskopiją ir astronomiją. 1862 m. Monmartre jis įsirengė nedidelę observatoriją ir spektroskopiškai tyrinėjo atmosferos sugerties juostas Saulės spektre. 1868 m. Prancūzijos mokslų akademija komandiravo Žanseną į Indiją stebėti visišką Saulės užtemimą. Ši ekspedicija išgarsino Žanseno vardą. Saulės spektre užfiksavo ryškią geltoną liniją. Maždaug tuo pačiu metu panašų Saulės protuberantų stebėjimo metodą nepriklausomai atrado ir anglų astronomas J.N.Lokjeras. Kadangi šis elementas buvo aptiktas Saulės spektre, jie pavadino jį heliu nuo graikiško Saulės pavadinimo helios. Abu jie laikomi helio atradėjais. Tik po 30 metų helis buvo atrastas ir Žemėje. Naujas Saulės tyrimų metodas paskatino Prancūzijos vyriausybę įsteigti naują astrofizikos observatoriją. Žansenas buvo paskirtas šios observatorijos direktoriumi ir ėjo šias pareigas iki pat mirties. 1874 m. Žansenas išrado vadinamąjį fotografinį revolverį – prietaisą, galintį padaryti visą seriją nuotraukų labai trumpomis ekspozicijomis. Paskutinis didelis Žanseno darbas buvo 1904 m. išleistas didelis Saulės fotografijų atlasas. 1907 m. Žansenas persišaldė, susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 23 d. mirė Madenoje. Jis palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse. Pjeras Žiulis Žansenas buvo Prancūzijos mokslų akademijos ir Ilgumų biuro narys, Londono Karališkosios draugijos užsienio narys, apdovanotas Garbės legiono ordinu. Žansenas įsteigė jo vardu dabar vadinamą premiją, o Prancūzijos mokslo akademija už pasiekimus astrofizikoje teikia Žanseno vardo medalį. Šaltinis: A.Kazlausko straipsnis leidinyje „Lietuvos dangus 2024“. Nuotrauka: Wikimedia Commons

Galilėjas Galilėjus (it. Galileo Galilei; 1564 m. vasario 15 d. Pizoje – 1642 m. sausio 8 d. Florencijoje) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas. Galilėjus 1564 m. vasario 15 d. gimė Vincento Galilėjaus ir Džiulios Amanati šeimoje Italijoje, Pizos mieste. 1581 m. 17-metis Galilėjus Pizos universitete tėvo prašymu pradėjo studijuoti mediciną. Tačiau jauną studentą labiau domino Aristotelio idėjos, o ne medicinos mokslas. 1592 m. Galilėjus persikėlė į Paduvos universitetą, kur iki 1610 m. dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją. Naudodamasis 1608 metais Nyderlanduose išrasto teleskopo brėžiniais jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. Galilėjus 1610 m. atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Mėnulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kinai dėmes stebėjo žymiai anksčiau). Atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsnį. 1597 m. Galilėjus išrado termoskopą, tačiau jis nebuvo labai tikslus matuojant temperatūrą, kadangi rodmenys labai priklausė nuo atmosferos slėgio. 1624 m. – mikroskopas. Nors 1609 m. Galilėjus jau buvo išradęs mikroskopą nepriklausomai nuo olandų, tačiau 1624 m. jam pavyko jį gerokai patobulinti. Galilėjaus garbei pavadintas asteroidas nr. 697, krateris Mėnulyje, JAV erdvėlaivis Jupiteriui ir jo palydovams tirti, teleskopas Palmos astronomijos observatorijoje Ispanijoje, pagreičio matavimo vienetas galas. Taip pat Galilėjaus vardas suteiktas nuo 2016 m. veikiančiai palydovinei navigacinei sistemai. 2009 m. Galilėjui pagerbti išleistas pašto ženklas Lietuvoje. Mokslininko vardas minimas ir populiariosios kultūros kūriniuose, pvz., britų roko grupės „Queen“ dainos „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) operinėje dalyje. Anot astrofiziko Stiveno Hokingo, Galilėjaus prisidėjimas prie modernaus mokslo gimimo turbūt ženklesnis nei bet ko kito. Albertas Einšteinas Galilėjų vadino modernaus mokslo tėvu. Šaltinis: Vikipedija. Nuotrauka: Library of Congress via Picryl.com

Vienas iš spektroskopijos taikymo astronomijoje pradininkų anglas  Viljamas Haginsas (William Huggins) gimė Londone 1824 m. vasario 7 d. Jaunasis Viljamas ypatingai domėjosi mikroskopija ir astronomija. 1856 m. įsirengė privačią observstoriją su refraktoriniu teleskopu. Ji buvo jo namai ir darbo virta visą likusį gyvenimą. Pirmieji Haginso darbai buvo vizualiniai, tokie kaip žvaigždžių okultacija Mėnuliu, Jupiterio juostų ar Saturno žiedų orientacijos stebėjimai. Haginsas susižavėjo galimybe užsiimti nauja astronomijos sritimi – žvaigždžių spektroskopija. 1869 m. jis pradėjo taikyti Doplerio efektą žvaigždžių greičių matavimui. Tai atvėrė naujus kelius žvaigždžių astrofizikoje. Londono Karališkoji draugija aprūpino jo observatoriją dviem moderniais teleskopais. Su naujais prietaisais buvo stebimos planetos, kometos, žvaigždės, ypatingas dėmesys skirtas Oriono ūko stebėjimams. Buvo sukonstruotas specialus spektrografas skirtas nustatyti žvaigždžių cheminei sudėčiai. Haginsas pradėjo naudoti sausas fotografines plokšteles astrofotografijoje ir parengė puikų ir labai naudingą žvaigždžių spektrų atlasą išleistą 1899 m. Haginso darbai buvo labai gerai vertinami: Karališkosios draugijos apdovanojimai, Karališkosios astronomų draugijos aukso medalis, Prancūzijos mokslo akademijos premija, Amerikos Nacionalinės mokslų akademijos medalis, Amerikos Ramiojo vandenyno astronomų draugijos medalis. Karalienės Viktorijos jubiliejaus proga 1897 m. jis buvo įšventintas į riterius. 1902 m. Haginsas buvo tarp pirmųjų, gavusių ordiną „Už nuopelnus“. Nors Haginsas niekada nesimokė universitete, Kembridžo, Oksfordo ir keletas kitų užsienio universitetų suteikė jam garbės daktaro laipsnį. Jis buvo Karališkosios astronomų draugijos bei Karališkosios draugijos prezidentu. Haginso vardu pavadinti krateriai Marse ir Mėnulyje, o taip pat asteroikas 2365 Huggins. Šaltinis: A. Kazlausko straipsnis leidinyje „Lietuvos dangus 2024“. Nuotrauka: Wellcome Library, London