Archyvas

Nors laikina paroda skirta S. P. Koroliovui „Sergėjus Koroliovas. Kelias į svajonę“ jau iškeliavo iš muziejaus atgal į Žytomyrą, tačiau šiandien norėtume prisiminti šį žmogų. P. Koroliovas gimė prieš 117 metų (1907 m. sausio 12 d. Žytomyre, Ukrainoje), jis esmingai prisidėjo prie pirmųjų kelionių į kosmosą bei pirmųjų kosmoso tyrinėjimų. S. P. Koroliovas taip pat prisidėjo prie pirmųjų raketų konstravimo. Laikinos parodos metu mūsų lankytojai turėjo galimybę iš arčiau pasižiūrėti į S. P. Koroliovo asmeninio gyvenimo momentus, daiktus. Sveikiname mūsų partnerius Žytomyro S. P. Koroliovo kosmonautikos muziejų ir dar kartą dėkojame Lietuvos ambasadai Ukrainoje už visą pagalbą, kad ši paroda įvyktų. Nuotrauka: Žytomyro S. P. Koroliovo kosmonautikos muziejaus nuosavybė

2014 metais sausio 9 dieną 7:30 iš Kenedžio kosminių skrydžių centro į Tarptautinę kosminę stotį iškeliavo pirmieji lietuviški palydovai „LitSat-1“ ir „LituanicaSAT-1“. Labai džiaugiamės, kad palydovų kopijas galite pamatyti ir mūsų muziejuje. Jų pakilimas į kosmosą buvo itin svarbus Lietuvai. Nuotraukos: Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fondai

Elnias devyniaragis ant savo ragų jau parnešė saulę, kuri nuo šiol mus džiugins vis ilgiau ir jau visai netrukus, užsibaigus metų ratui,  pakvies prie naujų darbų. Senųjų metų palydėtuvės ir naujųjų pasitikimas – tai svarbus momentas tiek šiuolaikinio, tiek ir anuometinio žmogaus gyvenime. Naujųjų metų vakaras, kai kuriuose Lietuvos regionuose vadinamas kūčelėmis, ypatingų tradicijų ar šventimo papročių neturėjo. Ne veltui buvo vadinamas pakūčiais, antrosiomis Kūčiomis ar  riebiosiomis Kūčiomis, nes dalis papročių, burtų ir apeigų atkeliavo iš žiemos saulėgrįžos šventės.  Tačiau švęsti rinkdavosi  ne tik šeimos nariai, bet ir kaimynai bei draugai, o ant stalo puikuodavosi nebe pasninko valgiai, o sotūs ir gardūs mėsos patiekalai. Štai Žemaitijoje šeimininkės gamindavo šiupinį su kiaulės galva, kad visus metus mėsos nestigtų. O kad linksmumo nepritrūktų, dažnai būdavo persirengiama įvairiais personažais, taip pat deginamas šiaudų kūlys – taip atsisveikinama su senaisiais metais. Į dangų kylančios deginamo kūlio žiežirbos anuomet atstodavo šiuolaikinius fejeverkus. Vienas įdomiausių papročių, kurį aprašo etnologas L. Klimka, yra javų šaukimas: „Įdomus naujametis paprotys, kai vakare iš laukų šaukiami javai, žinomas šiaurės Lietuvoje. Šeimininkas atidarydavo svirno duris, atsigręždavo į dirbamų laukų pusę ir garsiai pašaukdavo: „Javai, javai, svirno durys atdaros, aruodai pilni!“. Žinoma, neapsieita be spėjimų – kaipgi seksis ateinančiais metais. Sakydavo, jeigu per Naujuosius Metus už lango šerkšnas medžius dabina, tai bus geri metai. Ūkininkui išvažiavus pasivažinėti su rogėmis ar vežimu  geras ženklas iš jų iškristi, sako –  linai gerai derės. Svarbus ir sapnas, kurį susapnuosite Naujų Metų naktį, mat jis pranašaująs būsimus metus.  Tad pasitikite Naujuosius gerai nusiteikę ir būtinai sulaukite, kol laikrodis dvyliktą valandą išmuš.  Nesgi tas, kuris prasnaus metų virsmą, visus ateinančius dvylika mėnesių būsiąs apsnūdęs ir tingus…

Apeiginiai patiekalai, burtais ir ateities spėjimai, prakalbantys gyvūnai, šulinio vanduo vynu virstantis, ilgiausia naktis ir trumpiausia diena  – tai vienos stebuklais ir magija apipintos Kūčių nakties reiškiniai. Ruošiantis šventąjai vakarienei, papročiai drausdavo imtis rimtesnių darbų. Prie stalo reiks ateiti švariai išsiprausus, nesgi būdavo tikima, kad vanduo nuplauna visus praeitų metų negerumus, suteikia sveikatos, apsaugo nuo ligų ir piktųjų dvasių. Vakarinei žvaigždei danguje sužibus, sėdama prie šventiškai papuošto stalo dalintis su šeima kalėdaičiu ir juodos ruginės duonos riekute.  Kartu ir geriausiais linkėjimais kiekvienam čia esančiam ar į tolimus kraštus nuklydusiam. O jau tada ragaujami visi paruošti 12 ar 13 valgių. Šie skaičiai simboliški; jie primena  trylikos mėnesių mėnulio metus,  o pagal saulę – dvylikos. Greta dubenių su avižų kisieliumi, kūčia ir aguonų pienu ant stalo nuo senų laikų dedami grybų bei žuvies patiekalai. Prie stalo paprastai sėsdavo tik savosios šeimos nariai, bet  į svečius būdavo pakviečiami ir vieniši žmones. Pirmuosius valgio kąsnius kitados aukodavo prosenelių vėlėms ir derliaus dievybėms. Žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės nenutraukia ryšių su gyvaisiais ir per šventes sugrįžta į savo namus. Šeimininkas po kąsnelį gardumynų nešdavo ir naminiams gyvuliams. Žinoma,  tokią ypatingą naktį neapseita be būrimų ir ateities spėjimų. Žemdirbiai Kūčių naktį žvalgydavosi į dangų, ieškodami atsakymų apie būsimą derlių ir gyvulių sveikatą. Jeigu giedra ir žvaigždėta – ateinančiais metai gyvuliai gerai augs, bus daug miško gėrybių.  Jeigu apniukę, snyguriuoja – nusiminti taip pat neverta, – tikėtina, bus geras javų derlius. Bene pats populiariausias burtas, išlikęs ir iki šių dienų, yra šiaudo traukimas iš po šventinės staltiesės. Prieš vakarienę po staltiese paskleidžiama šienelio, o sočiai pavalgius, nemačiomis traukiamas vienas iš šiaudelių. Jeigu vyrui papuolė ilgas šiaudas, tai jo gyvenimas bus ilgas, ogi merginai toks šiaudas žada senmergystę. Priešingai nei trumpas, kuris pranašauja greitas vestuves…  O jeigu dar ir storas papuolė, tai ir turtingas gyvenimas laukia. Kiek šiaudo lapelių ar šakelių, tiek susilauks ir vaikelių! Kitados  protėvių manyta, kad  šią naktį elnias devyniaragis parneša saulę ant savo ragų, tad per Šv. Kalėdas vertėtų ne tik dovanomis džiaugtis, bet ir minutėle prailgėjusia diena.

Gruodžio 13-oji – Šviesos arba Šv. Liucijos diena. Šventoji Liucija – tai III-IV a. sandūroje Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Neišsižadėjo krikščionybės nei grasinama atiduoti į gėdos namus, nei deginama ugnimi, žudoma kalaviju. Iš šventosios legendos sureikšminta tyrumo ir ugnies simbolika, taip reikalinga šio meto gamtos nykimo slegiamam žmogui. Todėl didelę reikšmę šią dieną turi namuose uždegtos žvakės ar girliandos, lauke sukurti laužai. Skleidžiama šviesa tepripildo namus vilties, jaukumo ir laimės! Ši diena taip pat glaudžiai susijusi su saulės sugrįžimu, – nuo gruodžio 13žsios iki pat Kūčių saulė leisi tuo pačiu metu, tik ryte patekės kokia minute vėliau. Tamsusis periodas tarsi sustoja ir nebeilgėja… Nuo Šv. Liucijos iki Kalėdų teliko vos 12 dienų, todėl senovės lietuviai manė, kad kiekviena šio tarpsnio diena nurodo, kokie bus orai ateinančiais metais, visus dvylika mėnesių. Žinoma, nuo to priklausys ir būsimas  derlius, o tai taip svarbu žemdirbiams. Orus burdavo ir iš druskos žiupsnelių. Prie durų slenksčio paberdavo jų dvylika ir stebėdavo, kuris greičiausiai sudrėks. Tai reikšdavo, jog tas mėnuo bus pats lietingiausias.  

Gruodžio 6-oji – Šv. Mikalojaus diena, skirta pagerbi pagrindiniam žemdirbio pagalbininkui – arkliui. Arklys žmogui kitados buvo ne tik svarbi darbo priemonė,  tačiau ir kalendorinių švenčių apeigų dalyvis, o jo motyvai nugulė raižiniuose, namų apyvokos daiktų puošmenose, dainose ir sakmėse. Senieji Lietuvos gyventojai, prūsai, į mirusiojo kapą ant kartu dedamų urnų ar puodų vaizdavo arklius kartu su kitais dangaus ženklais – saule ir žvaigždėmis. Lietuvių liaudies mene galime išvysti vaizduojamus arklių siluetus ar arklių poras, tarp kurių išauga gyvybės medis, o jie patys apsupti saulės ir kitais dangaus ženklais, arba  žirgą su raiteliu tarp saulės ir žalčio-gyvatės simbolių. Senuosiuose Lietuvos kaimo papročiuose prieš pradedant arti dirvą arklys buvo pasmilkomas šermukšnio, kadagio, žilvičio šakelės dūmais. Manyta, kad tai apsaugo gyvulį nuo piktų jėgų ir ligų. O štai kitur arkliui duodavo pirmojo derliaus apeiginės duonos paragauti, ar rugiapjūtės vainiką pauostyti, kad rugiai būtų tokie gražūs, kaip juos uodęs arklys. Užgavėnių šventės metu arklys atliko svarbų vaidmenį sugrįžtančios saulės apeigose. Saulės ir arklio motyvas glaudžiai susijęs su to meto žmogaus pasaulėžiūra. Buvo manoma, kad po žiemos solsticijos saulė grįžta moliniais ratais pakinkytais šyvais žirgais, o vasaros solsticijos metu palieka mus vežimu, kuriame įkinkyti du balti žirgai. Įdomu tai, kad kitados šį reiškinį,  nuo kurio dienos trumpėdavo ir ilgėdavo, kitos tautos įsivaizdavo panašiai. Skyrėsi tik tų stebuklingų žirgų išvaizda. Antai latvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, slovėnų – margu vežimu, kuriame pakinkyti auksinis, sidabrinis ir deimantinis žirgai. Peržiemoję ir pailsėję, gausiai pamaitinti avižomis Kūčių naktį arkliai vėl skubės saulės parsivežti ir pavasario pradžios pranašauti.