Archyvas

„Gandras žino savo čėsą“ – sakydavo senovės lietuviai. Ir iš tiesų parskrisdami į gimtinę jie mums pranašauja apie šiltojo pusmečio pradžią, o išskrisdami tarsi skraiste, savo sparnu,  apgobia pievas rūku – palikdami šaltąjį metų laiką gimtinėje ir užbaigdami žemdirbiui svarbiausių lauko darbų kalendorių. Žemės darbai laukuose baigti, todėl ir pavakarių moterys vyrams nebegamina. Sakydavo, kad bacionas išskrisdamas ne tik “išsineša“ pavakarius, bet dar ir rudens orus nuspėja. Jeigu lyja – šlapias bus ruduo, o jeigu saulė šviečia, tai priešingai – laukia sausas laikotarpis. Atsižvelgiant į  šio laikotarpio  mėnulio fazę ir orus, buvo pjaunamos avys. Tikėta, kad per delčią nukirptų avių kailis tvirtas būsiąs, nesišers, o vilna pati geriausia verpti. Šią dieną neapsieita ir be ateities spėjimo burtų. Etnologo L. Klimkos knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ autorius aprašo jaunų merginų dalios spėjimo tradiciją: […] “kur nors rugių ražienose iškas duobutę ir stebės, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis tinklą ten nuaus – ištekės už turčius, jei skruzdėlytė ropinės – už varguolio, o jei varlę – nevertėjo net prasidėti su tais burtais…“ Tiesa, po Baltramiejaus ne tik gandro kleketavimo  nebegirdėti, bet ir varlių kurkimas užtyla. Sakmė pasakoja, kad Dievas užpykęs ant gobšuolės, esą ji norėjo visus žiemkenčių grūdus, į dirvą beriamus, sušlamšti, todėl dantis goduolei užrakino. Palikęs rudens nuojautą gimtinėje, pasiekęs Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį gandras peržiemos ir vėl sugrįš į gimtinę ne tik šiltąjį pusmetį pranašaudamas, bet ir meškas iš miego keldamas, žmones pavasario darbus dirbti skubindamas. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Lauknešėlis – indas valgio dirbantiems laukuose nunešti. Buvo paplitę XVII-XX a. pradžioje.  

Naktinį dangų nušvietusi Paukščių Tako galaktika tarsi sveikina mus su prasidėjusiu rugpjūčiu, o anuometinį žmogų – su svarbiausių vasaros darbų pabaiga. Nuo saulėgrįžos vakaras mus pasitinka vis greičiau, mat paros laikas jau  sutrumpėjo daugiau nei dvejomis valandomis. Pagrindiniai vasaros darbai jau nudirbti, belieka padėkoti dievams ir dangui už dovanotą derlių. Žolinės – kitados buvusi padėkos deivei Žemynai šventė. Po Lietuvos krikšto ji švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Legenda byloja, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. Kaimo tradicijoje tądien javų varpos, kiemo ir laukų gėlės bei kitas užaugintas derlius rišami  į vieną puokštę, kuri šventinama bažnyčioje. Tiesa, žinomas paprotys, kai šventinti nešamos ne tik puokštės, bet ir užaugintos daržovės. Po bažnytinių apeigų žolynai laikyti šventais. Grūdus iš pašventintų javų  varpų žmonės įmaišydavo į aruodus, o kitą dalį palikdavo pavasariui ir įmaišydavo į sėtuvę užsėjant pirmąją vagą. Žolynus taip pat naudodavo smilkymui sergant, o pastačius namą, augalus iš puokštės įpindavo į pabaigtuvių vainiką. Taip pat griaustiniui griaudžiant namus smilkydavo, manant, kad tai namus apsaugos nuo perkūno keliamos grėsmės. Norint, kad ateinantys metai būtų dosnūs, derliumi per šią šventę reikia „neskūpėti“. Dalintis su alkstančiais, vargstančiais žmonėmis. Nes viskas, kas užauginta, priklauso visiems. Žolines, sakydavo, švęsti būtina, nes kitaip kitais metais derliaus neturėsi, o jeigu per šią šventę žolynų puokštės rankose nelaikysi, tai pats velnias tau savo uodegą į delnus įbruks. Nuotraukoje matoma muziejinės vertybės, saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose: lovatiesė – pasiūta mašina, audė Emilija Patiejūnaitė. Mažvilkiškės k., Daugėliškio sen., Ignalinos r. Meno kūrinys – Žemyna; dailininkė keramikė G. Jacėnaitė. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė, remiantis etnologų surinkta medžiaga.

✨LIEPOS 16- OJI✨ Škaplierinės – rugiapjūtės pradžia Bažnytinių švenčių kalendorius dažnai buvo siejamas su anuometinio žmogaus lauko darbų kalendoriumi. Per Šv. Velykas valstietis lankydavo laukus ir prašydavo dangaus malonės apsaugoti javus nuo ledų, per Šv. Stanislovą – sodindavo svogūnus, per Šeštines dėkodavo dievams už derančius laukus, o su lig Škaplierinėmis iki Šv. Onos (liepos 26d.) prasideda rugiapjūtės darbai. Šiems darbams buvo ruošiamasi itin atsakingai. Sutvarkomi visi būsimam darbui reikalingi įrankiai, išvalomas ir paruošiamas kluonas, o tuomet šeimininkas eidamas rugių lauku braukdavo kepure per varpas ir stebėdavo: jeigu pribyrės grūdų – laikas ruoštis pjūčiai, o jeigu ne, tai dar teks palaukti. Tiesa, reikėtų dar ir danguje vykstančių reiškinių paisyti. Luktelti derėtų mėnulio pilnaties, o ir darbus pradėti – savaitės viduryje. Itin svarbus apeiginis momentas, kurio nevalia praleisti – deivės Žemynos pagerbimas. „Žemyna – tarsi didžiulės kosminės įsčios, kuriose užgimsta ir skleidžiasi visos gyvybės formos.“ (Citata iš straipsnio, publikuoto „bernardinai.lt“). Vienas pagrindinių būdų atiduoti pagarbą ir padėką deivei, tai pabučiuoti žemę ir joje užkasti duonos riekelę. Nupjovus ir pastačius pirmąją rugių pėdą, nusilenkti prieš saulelę motulę reikėtų, taip atsidėkojant jai už derliaus gausą. Savotiškas saulės simbolis – rugiapjūtės pabaigtuvių vainikas. Nei pradžios, nei pabaigos neturintis, dažnai su išsikišusiomis javų varpomis, kurios atstodavo spindulius, apskritimas, tikėtina, simbolizavo nesibaigiantį javų augumą. Kitur iš paskutinės saujos nenupjautų rugių pinama kasa – ievaras. Jis prilenkiams prie žemės ir prispaudžiamas akmenėliu tarsi atkartojant nesibaigiantį duonos kelią nuo grūdo žemėje iki duonos riekės ant žmogaus stalo, ir taip metai iš metų viskas darbuose sukasi ratu. Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose.

Lituanica – lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas, 1933 m. sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną ir neaiškiomis aplinkybėmis sudužęs, iki galutinio tikslo (Kauno) belikus mažiau kaip dešimtadaliui kelio. 1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. (Niujorko laiku) lakūnai pakilo iš Niujorko Floydo Bennetto oro uosto. Įsibėgėdamas sunkiai pakrautas 3668 kg sveriantis lėktuvas du kartus vos nenuslydo nuo tako ir atsiplėšė nuo žemės tik pačiame gale. Perskridę Atlanto vandenyną dėl blogų oro sąlygų ties Airija S. Darius ir S. Girėnas pasuko į šiaurę ir per Škotiją bei Šiaurės jūrą pasiekė Vokietiją. Skrendant pro Berlincheno miestelį, „Lituanica“ buvo apšviesta prožektorių. Lėktuvas užsikabino už medžių viršūnių, nulaužė kelis medžius ir liepos 17 d. 0 val. 36 min. (Berlyno laiku) sudužo šalia Kuhdamo kaimo, Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija, Pščelniko kaimas). Iki šiol nėra nė vieno įtikinamo paaiškinimo, kodėl, įveikusi didžiąją ir sunkiausią kelio dalį, „Lituanica“ sudužo, iki tikslo belikus vos 650 km. Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros, ar sugedus motorui (neoficialioje versijoje teigiama, kad lėktuvas galėjo būti pašautas nacių). Ekspertų buvo nustatyta jog katastrofos metu lėktuvo variklis veikė (propeleris sukosi) ir kuro dar buvo pakankamai. Tuometinė Lietuvos valdžia vengdama konflikto su nacistine Vokietija iki galo neišsiaiškino katastrofos priežasties. Pasaulinėje aviacijos istorijoje S. Dariaus ir S. Girėno skrydis reikšmingas tuo, kad nenusileidę išbuvo ore 37 val. 12 min., nuskridę (iki katastrofos vietos) 6411 kilometrų. Tai buvo antrasis tuo metu skrydžio be nusileidimo rezultatas pasaulyje. Blogomis oro sąlygomis, be radijo ryšio, be autopiloto, be parašiutų skrido tiksliau, negu kitų tautų lakūnai, aprūpinti visomis moderniausiomis navigacijos priemonėmis. Jų skrydis – antras pagal tikslumą aviacijos istorijoje. Šiuo skrydžiu buvo atvertas kelias oro paštui tarp Amerikos ir Europos žemynų. Lakūnų žygis, jų tragiška mirtis tapo daugelio poetų, rašytojų, dailininkų, skulptorių, muzikų įkvėpimo šaltiniu. Sukurtas pirmasis lietuviškas dirbtinis palydovas LituanicaSAT 1. Aurimas Valujavičius per 122 dienas perplaukė Atlanto vandenyną nuo Ispanijos iki Floridos paminėdamas 90-ąsias metines. Šaltinis: Vikipedija.

Muziejuje lankėsi ispanų astronautė Sara García Alonso. Ji yra viena iš 2022 Europos kosmoso agentūros laidos astronaučių. Sara buvo atrinkta iš daugiau nei 22 500 kandidatų ir nuo 2022 metų yra Europos kosmoso agentūros astronautų rezerve. Labai džiaugiamės galimybe susipažinti su talentinga astronaute, kuri yra puikus pavyzdys, kad atkaklaus darbo ir pastangų dėka gyvenime įmanoma pasiekti neįmanomų dalykų! Daugiau apie astronautę skaitykite čia: https://www.esa.int/Science_Exploration/Human_and_Robotic_Exploration/Astronauts/Sara_Garcia_Alonso?trk=public_post_comment-text

Tunguskos incidentas – sprogimas, įvykęs Sibire, Akmenuotosios Tunguskos (Podkamennaja Tunguska) upės baseine, 1908 m. birželio 30 d. Keletą sekundžių iki sprogimo apie 800 km spinduliu buvo matomas ryškus bolidas, skriejęs į šiaurės vakarus. Sprogimas buvo girdimas apie 1000 km nuo epicentro. Taigos medžiai buvo išguldyti 2000 km² plote. Sprogimo sukeltos seisminė ir smūginė oro bangos užregistruotos net Vakarų Europoje. Sprogimo galia galėjo sudaryti apie 15 mln. tonų trotilo galios. Kritimo vietoje nebuvo rasta nė vieno meteorito gabalo, tik meteoritinių dulkių. Ko gero, tikrosios tiesos niekada iš tikrųjų ir nesužinosime – bet remiantis recenzuotu moksliniu straipsniu, didelis iš geležies sudarytas asteroidas, įsiveržiantis į Žemės atmosferą santykinai mažame aukštyje, sukeliantis smūginę bangą ir toliau nuskriejantis į kosmosą galėjo sukelti Tunguskos įvykius atitinkančius padarinius. Incidento kaltininku greičiausiai buvo geležies meteoritas, kurio skersmuo siekė nuo 100 iki 200 metrų ir kuris Žemės atmosfera nuskriejo 3000 kilometrų. Jo greitis negalėjo būti mažesnis nei 11,2 kilometro per sekundę (40 320 km/h) ir jis negalėjo lėkti mažesniame nei 11 kilometrų aukštyje. Sprogimui paaiškinti iškeltos ir meteoritui alternatyvios hipotezės, kurios šiuo metu yra mažiau populiarios: Iš žemės išsiveržusio didelio metano dujų debesies sprogimas, maža juodoji skylė, kuri pervėrė Žemę kiaurai (tačiau nėra duomenų apie antrą panašų sprogimą, kurį tokia skylė turėjo palikti išlėkdama kitoje Žemės pusėje), antimaterijos gabalas (nors apie tokių egzistavimą astronomai duomenų neturi), dėl stiprių magnetinių audrų atmosferoje savaime prasidėjusi termobranduolinė reakcija, ateivių kosminis laivas, Nikolo Teslos bokštas, kuriame buvo sukauptas itin didelis elektros krūvis, kuris eksperimento metu buvo paleistas į už kelių tūkstančių kilometrų esančią negyvenamą teritoriją, NSO avarija ir kt. Šaltinis: Vikipedija, LRytas.