Archyvas

Tikriausiai šiandien būtų sunku rasti žmogų, kuris nežinotų Vilniaus Kaziuko mugės ir nors kartą nebūtų dalyvavęs jos šurmulyje. Tačiau retam iš mūsų yra žinoma Kazimierinių, kitaip vadinamų kovarnių (kovų) arba špokų (varnėnų) dienos reikšmė ir tradicijos anuometinio žmogaus gyvenime. Pirmaisiais „kreivavėžio“ Kazimiero ženklais laikyti saulės spindulių išgraužti vėpūtiniai ir viena pratižusi rogių vėža. Tądien reikia pradžiuginti gyvulius. Leisti pro pravertas tvarto duris pasidžiaugti pirmaisiais saulės spinduliais ir bundančio pavasario garsais. Tačiau išgirdus vieversį džiūgauti nederėtų, mat jis pranašauja nederlingus metus. Rytų Aukštaitijoje sakoma „Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės“. Na, o šiandien vis tik svarbiausiu įvykiu kovo 4-ąja laikoma Vilniuje vykstanti Kaziuko mugė, kuri šiemet skaičiuos jau 419 – tuosius metus. Anuomet kermošius lydėdavo iškilmingą šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesiją, kurioje dalyvaudavo paeiliui išsirikiavę amatininkai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, Vilniaus universiteto studentai, krašto didikai su vasalų palydovais. Ant prekystalių mugėje puikuodavosi valstiečių rankomis pagaminti dirbiniai. Namų apyvokos daiktai tokie kaip sviestmušės, pintinės, duonkubiliai, gorčiai. Taip pat buvo galima įsigyti grėblių, dalgiakočių ar kinkymo lankų. Kaip ir šiandien vaikus džiugino žaislai, kurie anuomet buvo gaminami iš medžio, o daugiausia dėmesio sulaukdavę mediniai arkliukai. Tačiau vieną dalyką iš mugės parsivežti buvo būtina. Tai rudos, baltos ar rausvos spalvos, su medumi, mėtomis ar spanguolėmis gardinti meduoliai, kitaip dar vadinami Kaziuko širdimis. Na žinoma, retas kuris apsilankęs negrįždavo iš mugės be riestainių karolių ant kaklo. Viename savo leidinių L. Klimka rašė: „Kaziukas – Vilnijos krašto etninės kultūros savastis ir paveldas“ . Šis reiškinys tarsi praeities aidas, kuris iki šių dienų lyg koks pavasario šauklys išvilioja miestelėnus ir miesto svečius į gatves pasigrožėti amatininkų kurtais dirbiniais, įsigyti tradicinių skanumynų ir šventiniame šurmulyje pasitikti pavasarį. Straipsnį parengė Lietuvos Etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis Liberto Klimkos publikuotais straipsniais ir literatūra. Daiktai matomi fotografijoje iš Lietuvos Etnokosmologijos fondų. Patinka   Komentuoti Bendrinti    

Vasario 24-oji yra kalendorinis šv. Motiejus, senajame kaime vadinamas ir Vieversio diena. Juk pasak Kristijono Donelaičio, apie šį metą „jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi“. Iš migruojančių paukščių vieversiukas pirmasis pargrįžta į tėviškę. Laukiamas paukštelis ne tik todėl, kad skelbia pavasarį ateinant; jis – artojo linksmintojas. Sakoma, Vieversio diena tinkama pavasario orams spėlioti. Pasak kaimo senolių, jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: „Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas…“ Betgi esama ir tokio kaimo išminčių pasakymo: „Jei ant Motiejaus sniegas – greit žiema pabus iš miego“. Kaip ten bebūtų su pavasariu, bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš lietingą vasarą lizdą suka ant kalnelio, o prieš karštą – lomelėje. Kaimo merginos stengdavosi iki paukštelio sutikimo dienos, vasario 24-osios užbaigti verpimą. Priežodis ragina: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys iš kuodelio lizdelį susisuks“. Kaipgi – dienai pailgėjus, labai jau laikas sėsti audimo staklėsna. O norint veido skaistumą per vasaros darbymetį išsaugoti, Vieversio dieną reikia pažliugusiu sniegu triskart gerai išsiprausti. Vieversiukais vadinami tie žmonės, kurie anksti keliasi. Vaikus kas nors iš namiškių paragindavo: „Šast nuo pečiaus! Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, – visus metus būsit greiti kaip tas vyturys“. Todėl mokyklose Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti. Gal net įsteigus Vieversio taurę… Ši diena dažnai pavadinama ir pirmąja pavasario švente. Šaltinis: LRT.lt. Libertas Klimka. Vieversio dieną minint.

Informuojame, kad visos vietos vasario 26 d. (sekmadienis) į nemokamą apsilankymą Lietuvos etnokosmologijos muziejuje yra rezervuotos. Laisvų vietų nėra. Daugiau informacijos telefonu +37061520688.

Mikalojus Kopernikas (lenk. Mikołaj Kopernik; 1473 m. vasario 19 d. – 1543 m. gegužės 24 d.) – lenkų astronomas, matematikas ir ekonomistas. Paskelbė heliocentrinę Saulės sistemos teoriją. M. Koperniko heliocentrinę teoriją vėliau plėtojo Johanas Kepleris ir G. Galilėjus. Mikalojus Kopernikas ypač domėjosi astronomija. Po ilgų dangaus kūnų stebėjimų ir skaičiavimų jis padarė išvadą, kad Žemė sukasi aplink savo ašį, Mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė ir kitos planetos sukasi aplink Saulę. Mikalojus Kopernikas knygoje „Apie dangaus sferų sukimąsi“ paneigė buvusią teoriją, kad Žemė yra Visatos centras. Knygoje, dedikuotoje popiežiui, jis detaliai aprašė savo teoriją ir pagrindė ją pavyzdžiais. Atsisakęs Ptolemėjaus teorijų, sukūrė naują sistemą, kuria pasiūlė atsisakyti iki tol buvusios geocentrinės sistemos (pagal ją Žemė buvo nejudantis Visatos centras) ir ją pakeisti heliocentrine. Saulei suteikiama vieta Visatos centre ir tai buvo visuotinio mokslo perversmo pradžia. Koperniko vardu pavadintas asteroidas nr. 1322 Coppernicus, krateriai Mėnulyje ir Marse, egzoplaneta 55 Cancri, kalnas Špicbergene, dirbtinis cheminis elementas kopernikis, universitetas Torunėje ir mokslinių tyrimų centras Varšuvoje.

Čeliabinsko meteorų lietus 2013 m. vasario 15 d. įvyko Rusijoje, virš Pietų Uralo. Meteoritas sprogo virš Čeliabinsko pietinių apylinkių, o didžiausia atplaiša rėžėsi į Čebarkulio ežerą. Ekspedicijos metu iš ežero dugno buvo iškelta 751 kg meteorito fragmentų. Didžiausios skeveldros, iškeltos iš ežero dugno spalio 16 d., masė – 654 kg. Tikslų meteoro sprogimo laiką padėjo nustatyti daugybė vaizdo įrašų, nufilmuotų kameromis, esančiomis automobiliuose. Meteoritas priklausė mokslininkams žinomų kosminių uolienų šeimai – Apolono asteroidams, kurių orbitos kertasi su Žemės orbita. Apytikslis efektyvusis asteroido skersmuo buvo apie 17 metrų, o masė – apie 10 000 tonų. Apytikslė bendra Čeliabinsko ugnies kamuolio smūgio energija galėjo sudaryti 440 kilotonų. Meteoro sprogimas įvyko likus 16-ai valandų prieš tai, kai šalia žemės praskriejo asteroidas 2012 DA14, tačiau mokslininkai tikina, jog šie du įvykiai yra visiškai nesusiję ir tėra tik sutapimas. Nuo sprogimo daug kur Čeliabinske sudužo pastatų stiklai, kurie sužalojo 1613 gyventojų. Taip pat sugriuvo cinko gamyklos stogas.Čeliabinsko ugnies kamuolio išskirta sprogimo energija laikoma pati galingiausia nuo pat Tunguskos sprogimo įvykio laikų 1908 m. 2014 m. Sočio žiemos olimpinių žaidynių nugalėtojams skirtuose aukso medaliuose buvo įdėti Čeliabinsko meteorų gabalėliai. Lietuvos etnokosmologijos muziejuje eksponuojama 5,160 kg masės Čeliabinsko meteorito skeveldra. Šaltinis: Vikipedija. Поиск и подъём Челябинского метеорита.

Žemaitkiemio meteoritas Prieš 90 metų, 1933 m. vasario 2 d., apie 20 val. 30 min., tarp dviejų netoli Žemaitkiemio miestelio esančių kaimų – Kliepšių ir Rundžių, nukrito akmeninis meteoritas, chondritas. Lietuvoje iš viso per pastaruosius beveik 150 metų regėti ir rasti keturi meteoritai: Juodžių, kritęs 1877 m. birželio 17 d. Panevėžio rajone, Akmenės, oficialiuose dokumentuose minimas 1908 m. gegužės 25 d., Andrioniškio, žemę pasiekęs 1929 m. vasario 9 d. Anykščių rajone, ir Žemaitkiemio, kuris yra ne tik didžiausias, bet ir paskutinis – vėliau šių kosminių kūnų kritimo atvejų šalyje neužfiksuota. Rasti 22 Žemaitkiemio meteorito gabalai, kurių bendra masė 44,1 kg (didžiausiųjų masė 7,258, 7,080, 5,700 ir 5,360 kilogramo). Dauguma jų laikoma Vilniaus universiteto Geologijos, Gamtos tyrimų centro mineralų muziejuose, kiti (keli gabalai buvo išmainyti į kitų kraštų meteoritų pavyzdžius) – užsienio muziejuose (Rusijoje, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje). Pasak liudytojų, danguje pasirodė stipri šviesa ir pasigirdo į perkūniją panašus smarkus trenksmas. Kitą dieną netoli trobesių vietiniai gyventojai rado keletą 2–4 kg svorio meteorito gabalų (didžiausias svėrė daugiau nei 7 kg). Meteorito dalių paiešką (Kliebšių, Rundžių ir Žemaitkiemio kaimų apylinkėse) organizavo Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto mokslininkai M. Kaveckis ir K. Sleževičius. Buvo surinkta 20 įvairaus dydžio gabalų (bendra masė 42,194 kilogramo); pirmasis juos tyrinėjo ir detaliai aprašė M. Kaveckis (1935). 2019 metų balandį Žemaitkiemio apylinkėse dirbo tarptautinė ekspedicija, vadovaujama vilniečio profesionalaus meteoritų ieškotojo, licencijuoto Tarptautinės meteoritų kolekcininkų asociacijos (International Meteorite Collectors Association, I.M.C.A.) nario Michailo Ivanovo. Penkiolikos profesionalų grupė tyrinėjo Kliepšių ežero dugną, siekdami atrasti dalį 1933 metais nukritusio meteorito skeveldrų. Ekspedicija rėmėsi žinomu faktu, kad prieš 90 metų pasipylus meteoritų lietui iš dangaus, skeveldros pramušė ir dvi skyles ežero lede – iki tol ežero dugnas nebuvo žvalgytas. Tačiau ši ekspedicija norimų rezultatų nedavė.   Šaltiniai: Visuotinė lietuvių enciklopedija, 8 diena.lt, ukmergeinfo.lt.