Archyvas

Muziejuje naujas „svečias” iš kosmoso, masyvus 5,16 kg. meteoritas. Jis priklauso Čeliabinsko superbolidui, kuris sprogo 2013 m. vasario 15 d. virš Rusijos federacijos Čeliabinsko srities. Spėjama, kad objektas buvo virš 17 m skersmens ir svėrė apie 10 tūkstančių tonų. Į atmosferą įskriejo 18 km/s greičiu ir sprogo 15 – 25 km aukštyje. Sprogimo galia prilygo 0.4 – 1.5 Mt trotilo. Nukentėjo 1613 asmenų, iš jų į ligonines paguldyta 40 – 112, 2 pateko į reanimaciją, materialiniai nuostoliai – apie 1 mlrd. rublių. Didžiausias fragmentas rastas Čebarkulio ežere svėrė 654 kg. (ištrauktas 2013 m. spalio mėn.) Tai didžiausias Rusijoje rastas akmeninis meteoritas ir antras pagal dydį pasaulyje. Muziejui paskolintas meteoritas irgi rastas Čebarkulio ežere 2013 – 2014 m. žiemą. Sužinoti plačiau apie patį Čeliabinsko, bei kitus Lietuvos etnokosmologijos muziejuje eksponuojamus meteoritus kviečiame atvykti užsiregistravus pagal muziejaus internetiniame tinklapyje paskelbtus pavienių lankytojų lankymo laikus.  https://etnokosmomuziejus.lt/kategorija/naujienos/

Sergejus Koroliovas – sovietų mokslininkas, raketinės bei kosminės technikos konstruktorius ir gamybos organizatorius, praktinės kosmonautikos pradininkas gimė 1907 m. sausio 12 d. Ukrainoje Žitomire. Raketine technika susidomėjo susipažinęs su K. Ciolkovskiu. Subūręs vienminčių komandą, 1933 m. paleido pirmąją TSRS skysto kuro raketą ir buvo paskirtas Reaktyvinio mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju. 1957.08.17 raketa-nešėja iš Baikonūro iki Kamčiatkos nuskraidino termobranduolinės galvutės imitaciją ir taip pradėjo tarpžemyninių ginklų erą. Po 6 savaičių į orbitą išvedė pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą „Sputnik“. Koroliovas visada buvo žingsneliu priekyje: pirmasis šuo orbitoje („Sputnik-2“), pirmasis stambus mokslinis palydovas (1,3 t svorio „Sputnik 3“), pirmasis žmogus kosmose (Jurijus Gagarinas 1960.04.12), pirmoji moteris (Valentina Tereškova 1963.06.16), pirmoji trijų žmonių įgula (1964.10.12), pirmasis išėjimas į atvirą kosmosą (1965.03.18), pirmasis Mėnulį pasiekęs aparatas (Luna-2), pirmasis Mėnulio palydovas („Luna-10“) ir Mėnulio nematomos pusės fotografavimas („Luna-3“), pirmas Venerą pasiekęs aparatas („Venera-3“ ir „Venera-4“). JAV jį aplenkė pirmieji iškėlę ryšių ir žvalgybos palydovus. Koroliovas galėjo, tačiau neįvykdė didžiausio savo troškimo – nuskraidinti žmogų į Mėnulį. Labiausiai stebina tai, kad šis daugiaplanis inžinierius buvo puikus konstruktorius, uždegantis lyderis, įžvalgus manipuliatorius, suktas politikas, disciplinuotas organizatorius, kartais keiksnojamas tironas ir tuo pačiu minkštaširdis vadovas. Juolab viskam vadovauti sugebėjo iš vienintelio konstruktorių biuro (OKB-1). JAV tam buvo skirti ištisi NASA centrai, kuriems padėjo per tuziną aerokosminių kompanijų, nekalbant apie universitetinius ir vyriausybinius tyrimų centrus. 1965 m. gruodžio mėn. medicininiai tyrimai parodė, kad jo inkste yra kraujuojantis auglys. Operacija numatyta 1966 m. sausio 14 d., 2 d. po jo 59-ojo gimtadienio. Jis mirė operacijos metu. Iki tol Sergejus Koroliovas tarybiniams piliečiams tebuvo žinomas tik kaip Vyriausiasis Konstruktorius. Pagaliau buvo galima atskleisti jo tikrąjį vardą. Po Koroliovo mirties, jo didinga misija aplenkti Ameriką teko Vasilijui Mišinui.   Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Sergejus_Koroliovas http://www.nso.lt/russian/korolev.htm

Izaokas Niutonas (angl. Isaac Newton)  – anglų fizikas, matematikas, astronomas, alchemikas, filosofas.                                                                             Niutonas  gimė 1643 m. sausio 4 d. Savo veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“ (Philosophiae Naturalis Principia Mathematica) aprašė visuotinę trauką ir, per savo aprašytus judėjimo dėsnius, padėjo pagrindus klasikinei mechanikai. Kiekvienas kūnas traukia kitą kūną jėga, tiesiai proporcinga jų masėms ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui. Dėl šios priežasties vienas kitą traukiantys kūnai gali niekada nepritraukti kito, jeigu atstumas tarp jų leidžia jiems rasti pusiausvyrą. Tokią pusiausvyrą yra vienas kito atžvilgiu radę Mėnulis ir Žemė, Saulė bei jos planetos. Savo 1727 m. veikale Epinės poezijos esė Volteras rašė: „Seras Izaokas Niutonas pirmąkart apie gravitacijos sistemą susimąstė vaikščiodamas po sodą ir regėdamas nuo medžio krentantį obuolį.“ Vis dėlto Voltero raštai nepatvirtina vėliau išpopuliarėjusios apokrifinės versijos, kad obuolys nukritęs Niutonui ant pakaušio. Be mechanikos ir optikos, Niutonas atliko tyrinėjimus šiluminės fizikos, istorijos, geografijos, chemijos srityje. Niutonas sėkmingai sprendė įvairias traukos, optikos ir matematikos problemas. Jis atrado šviesos dispersiją, tyrinėjo šviesos interferenciją ir kitas optikos problemas, o tyrimų rezultatus išdėstė dviejuose memuaruose 1672 m. Niutonas buvo išrinktas Londono karališkosios draugijos nariu, o 1703 m. tapo jos prezidentu. Apibendrinęs pirmtakų darbus ir savo tyrinėjimus mechanikos srityje, Niutonas parašė įžymųjį veikalą „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“, kuris išleistas 1687 m. liepos 5 d. 1695 m. Niutonas persikėlė gyventi į Londoną, kur buvo paskirtas monetų rūmų prižiūrėtoju, vėliau – direktoriumi. 1705 m. jam buvo suteiktas riterio titulas. Niutonas mirė miegodamas 1727 m. kovo 31 d. Organizuotos iškilmingos laidotuvės, į kurias susirinko didikai, mokslininkai ir filosofai. Niutono kūnas palaidotas Vestminsterio abatijoje šalia karalių ir karalienių. Šaltinis. Vikipedija.

Seras Arturas Čarlzas Klarkas – britų rašytojas, išradėjas ir futuristas, geriausiai žinomas mokslinės fantastikos romanu„2001 metų kosminė odisėja“ bei to paties pavadinimo filmu, pastatytu kartu su Stanley Kubrick.  Klarkas, kartu  Robert A. Heinlein ir Isaac Azimov, priskiriamas Didžiajam mokslinės fantastikos rašytojų trejetui. Klarkas gimė 1917 m. gruodžio 16 d. Minehead mieste, Somersete, Anglijoje. Vaikystėje mėgo stebėti žvaigždes ir skaityti senus amerikietiškus mokslinės fantastikos žurnalus. Po karo baigė Londono Kingo koledžą ir gavo aukščiausią matematikos ir fizikos laipsnį. 1947-1950 ir 1953 m. buvo Britų tarpplanetinės draugijos narys. 1951 m. BBC konkursui parašė „Sargybinį“. Nors ir istorija buvo atmesta, ji pakeitė visą Klarko tolimesnį gyvenimą. „Sargybinis“ įnešė mistinių ir kosminių elementų į Klarko kūrybą. Vėlesni darbai buvo paskirti technologiškai labiau išsivysčiusių ateivių kontaktui su žmonija. Išleidęs „2001 metų odisėją“ (1968 m.) Klarkas tapo daugiau mokslo ir technologijos patarėju, ypač „Apollo“ kosminės programos metu. 8-ojo dešimtmečio pradžioje pasirašė trijų knygų leidybos sutartį, tuo metu buvusia rekordine mokslinės fantastikos rašytojui. Pirmoji, „Susitikimas su Rama “, pasirodė 1973 m. ir pelnė jam pagrindinius šio žanro apdovanojimus. Kūrė televizijos programas „Arthur C. Clarke’s Mysterious World“ (Artūro Klarko paslaptingas pasaulis, 1981 m.), „Arthur C. Clarke’s World of Strange Powers“ (Artūro Klarko keistų galių pasaulis, 1984 m. ir „Arthur C. Clarke’s Mysterious Universe“ (Artūro Klarko paslaptinga visata, 1994 m.), kurios susilaukė didelio pasisekimo. 1998 m. jam suteiktas riterio vardas „už tarnavimą literatūrai“ Klarkas nebuvo geostacionarių palydovų kūrėjas, tačiau jis iškėlė idėja tokių palydovų panaudojimui telekomunikacijoms. Dėl šios priežasties, rašytojo garbei, geostacionarioji orbita kartais vadinama Klarko orbita. Arturas Klarkas mirė 2008 m. kovo 19 d. Šri Lankoje dėl kvėpavimo problemų. Šaltinis: Vikipedija.

1972 metų gruodžio 11 dieną Mėnulyje nusileido erdvėlaivis „Apollo 17“. Tai buvo ne tik paskutinis amerikiečių nusileidimas Mėnulyje – tai buvo paskutinis kartas, kai pilotuojamas kosminis aparatas išlėkė už Žemės artimosios orbitos ribų. „Apollo 17“ startas įvyko 1972 m. gruodžio 7 d. Tai buvo pirmas naktinis erdvėlaivio paleidimas JAV kosminės programos istorijoje. „Apollo 17“ įgulą sudarė misijos įgulos vadas Eugene’as A. Cernanas, valdymo modulio pilotas Ronaldas A. Evansas ir Mėnulio modulio pilotas Harissonas P. Schmittas. Tai buvo pirmas kartas, kai „Apollo“ skrydyje dalyvavo mokslininkas. Pagrindinės mokslinės jo užduotys buvo „Iš anksto pasirinkto Taurus-Littrow regiono ploto geologinis tyrimas ir paviršiaus medžiagų mėginių surinkimas, eksperimentų atlikimas skrydžio metu, fotografavimas skriejant Mėnulio orbitoje ir aplink Žemę“. Gruodžio 11 d. „Čelendžeris“ nusileido ant Mėnulio paviršiaus. Astronautų misija truko 74 val. 59 min. 40 s. Buvo trys išėjimai ant Mėnulio paviršiaus, kurių trukmė -22 val. 3 min. 57 s. Surinkta ir atgabenta į Žemę – 110,5 kg. Mėnulio grunto pavyzdžių. Gruodžio 19 d. „Apollo 17“ nusileido Ramiajame vandenyne. Misija truko 301 val. 51 min. 59 s. 1972 m. E. A. Cernanas tapo paskutiniuoju žmogumi, kurio kojos lietė Mėnulį. Reikia tikėtis, kad E. A. Cernano viltis, kad žmogus netrukus vėl įkels koją į Mėnulį, pasitvirtins, o žmonės vėl imsis tolimų pasaulių tyrimų. Šaltinis: Delfi. Vikipedija.

1997 m. lapkričio 19 d. iš Kenedžio kosmoso tyrimo centro startavo kosminis laivas Columbia, kuriame, tarptautinės misijos sudėtyje, skrido pirmasis ir kol kas vienintelis nepriklausomos Ukrainos astronautas Leonidas Kadeniukas. Be mokslinių eksperimentų, astronautas turėjo ir kitą svarbią misiją – formuoti Ukrainos įvaizdį tarptautiniu lygmeniu. Tam jis į kosminį laivą pasiėmė Ukrainos vėliavą ir Kijevo herbą, Taraso Ševčenkos ir Sergejaus Koroliovo portretus. Sugrįžęs namo, Kadeniukas tapo nacionaliniu didvyriu, dirbo vyriausybės patarėju aviacijos ir kosmonautikos srityje, buvo Aukščiausiosios Rados deputatu. 1996 m. vasarą Leonidas Kadeniukas atvyko į JAV ir pradėjo pasirengimą NASA centre. 1997 m. lapkričio 19 d. su tarptautine astronautų įgula pakilo į kosmosą Columbia „šatlu“. – Aš laukiau šio momento 36 metus… – prisiminė Kadeniukas. Skrydis truko 15 parų, 16 valandų ir 35 minutes. Kiekvienas įgulos narys turėjo savo užduotis. Kadeniukas dirbo kaip mokslininkas-biologas – tyrinėjo augalų auginimo sąlygas nesvarumo būsenoje. Leonidas teigė: „Aš buvau pirmasis, kuris į kosmosą išskrido su Ukrainos vėliava. 1997 m. pirmą kartą Ukrainos himnas skambėjo kosminėje erdvėje.“ Misijos metu Kadeniukas vedė „kosminę pamoką“ 40 – čiai tūkstančių ukrainiečių ir amerikiečių mokinių. Leonidas Kadeniukas mirė 2018 m. sausio 31 d. Paskutiniais gyvenimo metais jis daug dėmesio skyrė aplinkos apsaugos problemoms. – Aš visus politikus pasiųsčiau į kosmosą, kad jie pamatytų prieš ką kelia ranką! – viename iš interviu sakė Leonidas Kadeniukas. Šaltinis. Babel.ua.news nasa.gov