Archyvas

Plutonas  – didžiausia žinoma Saulės sistemos nykštukinė planeta. Plutonas santykinai nedidelis, mažesnis už kai kurių planetų palydovus – jo masė yra maždaug kaip penktadalis Mėnulio. Didžiąją jo dalį sudaro uolienos ir ledas. Plutono viena diena trunka apie 6,39 Žemės dienas. 1840 m., naudodamas Niutono mechanikos dėsnį, Urbain Le Verrier nustatė tada dar neatrastų planetų pozicijas. Išanalizavęs Neptūną, jis pastebėjo, kad jo orbitą veikia dar kažkas. Tokios pastabos XIX a. paskatino astronomus spėlioti, kad Neptūno orbitą trikdo ne tik Uranas, bet ir kita planeta. 1894 m. pradėtas plataus masto projektas, kurio metu ieškota galima devintoji planeta, kuri tuomet vadinosi „Planeta X“. „Planetos X“ paieška nebuvo atnaujinta iki 1929 m., kai Lovelio observatorijos direktorius Vesto Melvin Slipher pateikė Planetos X buvimo vietą Klaidui Tombo, kuris ką tik atvyko į Lovelio observatoriją. Klaido Tombo (Clyde Tombaugh) užduotis buvo sistemingai fotografuoti nakties dangų kas dvi savaites po dvi nuotraukas, tada išnagrinėti kiekvieną porą ir nustatyti, ar objektai pakeitė vietas. 1930 m. vasario 18 d., po beveik metų paieškos, K. Tombas pastebėjo pajudėjusį objektą nuotraukose. Paskelbus naujieną, gauta patvirtinančių atradimą papildomų nuotraukų. Taigi 1930 m. vasario 18 d. Klaidas Tombo atrado Plutoną Lovelio observatorijoje, Arizonoje. 1930 m. gegužės 1 d. planeta pavadinta romėnų mitologijos požemio dievo vardu. 2006 m. sausio 19 d. iš Kanaveralo kyšulio NASA paleido New Horizons kosminį zondą. Pasiekus Plutoną 2015 m. buvo tiriamas jo paviršius, atmosfera, magnetinis laukas ir kitos planetos savybės. Kosminis zondas taip pat ištyrė Charoną ir neseniai atrastus naujus Plutono palydovus. 2015 m. liepos 13 d., dieną prieš arčiausią praskriejimą, „New Horizons“ instrumentais išmatuotas naujas Plutono skersmuo – jis siekia 2370 (± 20 km). Liepos 14 d. „New Horizons“ tapo pirmuoju žmogaus sukurtu aparatu priartėjusiu prie šio kosminio objekto. Arčiausio praskriejimo momentu erdvėlaivis buvo 12 500  km nuo planetos paviršiaus. Jis atliko įvairius matavimus ir nuotraukas tiek Plutono, tiek jo mėnulių. Šaltinis: Vikipedija.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus kviečia į parodos „Šiaurės pašvaistė ir kiti naktinio dangaus reiškiniai“ atidarymą apžvalgos aikštelėje vasario 15 d. 13 val. Atidarymo metu parodos autoriai pristatys fotografavimo proceso įspūdžius taip pat pasidalins įspūdingiausių kadrų istorijomis. Atidarymo metu visus pakviesime apžiūrėti fotografijas muziejaus apžvalgos aikštelėje, registracija į renginį tel. nr. +37061520688. „Naktinio dangaus reiškinių foto medžioklė – tai labai įdomi ir unikali patirtis. Bendras pomėgis fotografuoti gamtos, nakties ir dangaus reiškinius mus apjungė į nedidelę foto entuziastų grupelę. Mūsų viena akis beveik visada pakelta į dangų, o kita dairosi įdomesnės vietelės naktinei fotosesijai. Tad norime parodyti savo naktinių klajonių rezultatus. Šioje parodoje  Jus   kviečiame   pasinerti į spalvotą ir dinamišką naktinio dangaus gyvenimą. Ekspozicija apima įvairius naktinius reiškinius ir objektus virš mūsų galvų: meteorai ir Šiaurės pašvaistės, žaibai ir mistiškasis Mėnulis, žvaigždynai ir t.t. Labai jūsų lauksime parodos atidaryme, Benjaminas, Šarūnas, Tomas ir Vaidas“ Parodą taip pat galėsite apžiūrėti ekskursijų ir pakilimų metu iki gegužės mėnesio.

GAIA teleskopas – Europos kosmoso agentūros astrometrinė observatorija (angl. Global Astrometric Interferometer for Astrophysics). GAIA buvo sėkmingai paleista 2013 gruodžio 19 dieną. Po trijų savaičių, 2014 sausio 8 dieną observatorija pasiekė numatytą orbitą apie antrąjį Saulės – Žemės sistemos Lagranžo tašką. Iki 2014 metų gegužės mėnesio buvo vykdomi testavimo ir kalibravimo darbai. Testavimo ir derinimo darbai buvo sėkmingai užbaigti 2014 liepos 18 dieną. Liepos 25 dieną prasidėjo 28 dienas trukęs ekliptikos polių skanavimas. Po to GAIA observatorija pradėjo viso likusio dangaus skenavimą. 2014 m. rugsėjo 12 dieną GAIA padarė pirmąjį savo atradimą – galaktikoje  nutolusioje nuo mūsų apie 500 milijonų šviesmečių, užregistravo Ia tipo supernovos žybtelėjimą. 2016 m. rugsėjo 13 dieną išleista pirmoji GAIA duomenų katalogo versija (Gaia DR1). 2018 balandžio 25 dieną išleista antroji GAIA duomenų katalogo versija (GAIA DR2). Jame pateikiami 22 mėnesių stebėjimo duomenys: 1 692 919 135 žvaigždžių padėtys ir fotometriniai G ryškiai, 1 331 909 727 žvaigždžių paralaksai, savieji judėjimai, 7 224 631 objektų radialiniai greičiai. GAIA erdvėlaivis sukasi apie savo ašį ir savo dviem teleskopais stebi daugiau, nei milijardą žvaigždžių. Teleskopas fokusuoja šviesą į didžiausią iki šiol į kosmosą iškeltą CCD kamerą, kurios jutiklį sudaro beveik milijardas pikselių. Vidutiniškai kiekviena žvaigždė buvo stebima maždaug po 70 kartų ir buvo sukaupta apie 1 petabaitas duomenų. GAIA observatorija per savo misiją sužymėjo apie 1,8 milijardo žvaigždžių Paukščių Take ir už jo ribų. Tai apima žvaigždžių padėtis, judėjimus, atstumus, šviesumą, temperatūrą ir kitas savybes, kurios leido sukurti detaliausią mūsų galaktikos žemėlapį žmonijos istorijoje. Be žvaigždžių, GAIA taip pat užfiksavo tūkstančius asteroidų, egzoplanetų, kometų ir kitų astronominių objektų. Nominali misijos pabaiga buvo 2019 metai, tačiau GAIA orientacijos mikrovarikliams kuro užteko net iki 2025 m. sausio 15 d. Šaltinis: Vikipedija. Nuotrauka asociatyvi

❗Dėmesio! Sausio 27 – vasario 7 dienomis dieninės ekskursijos „Etnokosmologija – ryšiai su kosminiu pasauliu“ nebus organizuojamos dėl techninių ekspozicijos atnaujinimo darbų. ✨Šiomis dienomis vyks pakilimai į muziejaus apžvalgos aikštelę, edukacijos ir naktinės ekskursijos (jeigu leis oro sąlygos). ☎️Jeigu turite klausimų, kviečiame skambinti tel. nr. +37061520688.

Linkime šilto ir jaukaus šventinio laikotarpio! Tegul šis laikas būna magiškas ir stebuklingas.

Vai ir atbėga baikštusis elnelis, Leliu kalėda, kalėda. Baikštusis elnis devyniaragis, Leliu kalėda, kalėda. Baikštusis elnias – šv. Kalėdų pranašas, garbinamas kaip žiemos nugalėtojas ant savo galingų ragų parnešantis saulę – atgimstančio pavasario simbolį. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Etnologijoje minimas mitinis kosmologinis elnio vaizdavimas. Dėl jo metų pradžioje numetamų ir vėl ataugančių ragų jis lyginamas su gyvybės medžiui. Dėl tos pačios savybės daugelyje pasaulio tautų jis tapo vaisingumo, mirties, augimo simboliu. O kai kuriose tautose jis vaizduojamas, kaip tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Štai vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi, o Šiaurės bei Centrinės Amerikos ir Eurazijos tautų tradicijose elnias išmargintas šviesiomis dėmelėmis simbolizuoja žvaigždėtą dangų, milžiniškas elnias siejamas su dangaus poliarinio rato žvaigždėmis – Kasiopėja ir Persėjo bei Vežėjo žvaigždynų žvaigždėmis arba su Grįžulo Ratų žvaigždynu. O kartais elnio vaizdinys siejamas su Oriono ir Tauro žvaigždynais. Ir ne tik minėtas devyniaragis elnias bet ir daugybė kitų reiškinių Šv. Kalėdų papročiuose ir apeigose anuometinio žmogaus gyvenime įgavusių reikšmingą simbolinę prasmę, nugulė etnologijos istorijos lobynuose. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik neįsivaizduotume Kalėdinės eglutės be blyksinčių įvairiaspalvių lempučių šviesos. O kaip buvo anuometinio žmogaus gyvenime kai tokių lempučių nebuvo?  Šviečiančias lemputes, kuriomis eglutes puošiame dabar, kitados keitė plazdanti degančių žvakučių liepsna, siejamas su prosenelių vėlių atgimimu. Joms  priskiriama antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo nelaimių. Vietoje dabar mums įprastų plastikinių žaisliukų ant žaliaskarių puikavosi riešutai, kurie simbolizavo derliaus pagausinimą, vaisingumą.  Taip pat ir obuoliai – kuriems lietuvių tautosakoje priskiriama stebuklinga galia. Obuolys laikomas meilės ir vaisingumo, pavasario simboliu. Obuolys taip pat gali simbolizuoti tam tikro etapo pabaigą. Na, o kone svarbiausias reikšmingiausių metų švenčių atributas buvo šiaudinis sodas, kuris puikuodavosi pakabintas virš stalo. Patys šiaudai iš kurių gaminami sodai sietini su gyvybės ir amžinumo simboliu, tarpininkais jungiančiais gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Šiaudai, šiaudų kūlys, šiaudų varpos kaip apeiginiai elementai buvo naudojami daugelio senųjų lietuviškų švenčių metu. Juk ir per Kūčias iš po staltiesės traukiams šiaudas, tikimasi ilgo gyvenimo ištraukus ilgesnį ir deja nieko gero nežada ateitis, jeigu ištrauksi trumpą. Siūlas, kuriuo veriamas sodas, turi būti kuo natūralesnis, geriausia linas, kad neiškraipytų galių lauko, jėgų srauto. Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei palinkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Straipsnis parengtas remiantis etnologų surinkta medžiaga.