Archyvas

Rimantas Stankevičius – vienintelis lietuvis kosmonautas. Gimęs 1944 m. liepos 26 d. Marijampolėje, 1962  m. baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą. Įstojo į Černihivo aukštąją aviacijos mokyklą, kurią baigė 1966 m. ir iš karto pradėjo tarnauti kaip lakūnas kariniuose daliniuose. 1977 m. liepos 12 d. Skrydžių tyrimo instituto viršininko įsakymu buvo paskirtas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais „Buran“. 1979 m. sausio 19 d. Vyriausioji Medicinos komisija patvirtino jo tinkamumą kosminiams skrydžiams. 1979 m. vasario 1 d. Aviacijos pramonės ministro įsakymu buvo paskirtas į pagrindinę pasirengimo grupę. Buvo planuojama, kad R. Stankevičius bus pirmojo „Buran“ skrydžio pagrindinės įgulos antruoju pilotu, skrydžio vadu buvo paskirtas Igoris Volkas. 1990 m. R. Stankevičius dalyvavo kasmetinėje aviacijos šventėje JAV Everett mieste, pilotavo lėktuvą Su-27. Grįžęs iš JAV netrukus vėl išvyko į Italiją. 1990 m. rugsėjo 9 d. Trevizo provincijos Salgareda aerodrome aviacijos šou metu vykdydamas eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu Su-27 ir darydamas vertikalią pilotažo figūrą, kilpą pradėjo aukščiausiame jos taške, kuris buvo kiek žemiau apskaičiuotojo. Nors beveik išlygino lėktuvą prie žemės, tačiau nesugebėjo sulaikyti jo žemėjimo. Lėktuvo masė tapo nepavaldi patyrusio piloto rankai – lėktuvas palietė žemę „pilvu“ ir sprogo. Katastrofa nusinešė puikaus piloto ir vienintelio Lietuvos kosmonauto gyvybę. Rimantas – palaidotas Kaune Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Etnokosmologijos muziejuje eksponuojami lakūno Rimanto Stankevičiaus naudoti šalmai ir nuotraukos iš asmeninio jo šeimos albumo. Taip pat erdvėlaivio termoizoliacines plokštės fragmentas, ši Lietuvoje sukurta medžiaga buvo naudotas ir „Buran“ daugkartinio erdvėlaivio padengimui. Kviečiame lankytojus atvykti į muziejų ir daugiau sužinoti apie ypatingą R. Stankevičiaus gyvenimo istoriją bei kitus lietuvių kilmės astronautus.

Saulės užtemimas – reiškinys, kai Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės, taip uždengdamas Saulės diską. Šis reginys trunka neilgai, nes Mėnulio šešėlis mažas ir greitai juda. Saulės užtemimo juosta niekada nebūna platesnė kaip 269 km. Saulės užtemimas gali įvykti tik per jaunatį. Dalinis užtemimas – kai Mėnulis uždengia mažiau nei 50 % Saulės disko. 2025 m. įvyks du daliniai Saulės užtemimai. Pirmasis – kovo 29 d. bus matomas šiaurės vakarų Afrikoje, beveik visoje Europoje, šiaurės rytų Kanadoje. Jei oro sąlygos bus palankios, šį dalinį užtemimą matysime ir Lietuvoje. Vilniuje dalinis užtemimas parsidės 13 val. 00 min. vietos laiku, maksimumą pasieks 13 val. 36 min. baigsis 14 val. 12 min., tačiau net maksimumo metu Mėnulis uždengs vos keletą procentų Saulės disko. Kiek palankesnės užtemimo stebėjimo sąlygos bus Lietuvos pajūryje. Maksimumo metu bus uždengta apie 20 proc. Saulės disko diametro. Antrasis 2025 m. dalinis Saulės užtemimas įvyks rugsėjo 21 d. Šaltinis: Lietuvos dangus 2025.

Dėmesio! Šį sekmadienį, vasario 23 d., ekskursijose vietų nebėra! Nemokamai apsilankyti ekskursijose pakviesime kovo mėnesio paskutinį sekmadienį.

Plutonas  – didžiausia žinoma Saulės sistemos nykštukinė planeta. Plutonas santykinai nedidelis, mažesnis už kai kurių planetų palydovus – jo masė yra maždaug kaip penktadalis Mėnulio. Didžiąją jo dalį sudaro uolienos ir ledas. Plutono viena diena trunka apie 6,39 Žemės dienas. 1840 m., naudodamas Niutono mechanikos dėsnį, Urbain Le Verrier nustatė tada dar neatrastų planetų pozicijas. Išanalizavęs Neptūną, jis pastebėjo, kad jo orbitą veikia dar kažkas. Tokios pastabos XIX a. paskatino astronomus spėlioti, kad Neptūno orbitą trikdo ne tik Uranas, bet ir kita planeta. 1894 m. pradėtas plataus masto projektas, kurio metu ieškota galima devintoji planeta, kuri tuomet vadinosi „Planeta X“. „Planetos X“ paieška nebuvo atnaujinta iki 1929 m., kai Lovelio observatorijos direktorius Vesto Melvin Slipher pateikė Planetos X buvimo vietą Klaidui Tombo, kuris ką tik atvyko į Lovelio observatoriją. Klaido Tombo (Clyde Tombaugh) užduotis buvo sistemingai fotografuoti nakties dangų kas dvi savaites po dvi nuotraukas, tada išnagrinėti kiekvieną porą ir nustatyti, ar objektai pakeitė vietas. 1930 m. vasario 18 d., po beveik metų paieškos, K. Tombas pastebėjo pajudėjusį objektą nuotraukose. Paskelbus naujieną, gauta patvirtinančių atradimą papildomų nuotraukų. Taigi 1930 m. vasario 18 d. Klaidas Tombo atrado Plutoną Lovelio observatorijoje, Arizonoje. 1930 m. gegužės 1 d. planeta pavadinta romėnų mitologijos požemio dievo vardu. 2006 m. sausio 19 d. iš Kanaveralo kyšulio NASA paleido New Horizons kosminį zondą. Pasiekus Plutoną 2015 m. buvo tiriamas jo paviršius, atmosfera, magnetinis laukas ir kitos planetos savybės. Kosminis zondas taip pat ištyrė Charoną ir neseniai atrastus naujus Plutono palydovus. 2015 m. liepos 13 d., dieną prieš arčiausią praskriejimą, „New Horizons“ instrumentais išmatuotas naujas Plutono skersmuo – jis siekia 2370 (± 20 km). Liepos 14 d. „New Horizons“ tapo pirmuoju žmogaus sukurtu aparatu priartėjusiu prie šio kosminio objekto. Arčiausio praskriejimo momentu erdvėlaivis buvo 12 500  km nuo planetos paviršiaus. Jis atliko įvairius matavimus ir nuotraukas tiek Plutono, tiek jo mėnulių. Šaltinis: Vikipedija.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus kviečia į parodos „Šiaurės pašvaistė ir kiti naktinio dangaus reiškiniai“ atidarymą apžvalgos aikštelėje vasario 15 d. 13 val. Atidarymo metu parodos autoriai pristatys fotografavimo proceso įspūdžius taip pat pasidalins įspūdingiausių kadrų istorijomis. Atidarymo metu visus pakviesime apžiūrėti fotografijas muziejaus apžvalgos aikštelėje, registracija į renginį tel. nr. +37061520688. „Naktinio dangaus reiškinių foto medžioklė – tai labai įdomi ir unikali patirtis. Bendras pomėgis fotografuoti gamtos, nakties ir dangaus reiškinius mus apjungė į nedidelę foto entuziastų grupelę. Mūsų viena akis beveik visada pakelta į dangų, o kita dairosi įdomesnės vietelės naktinei fotosesijai. Tad norime parodyti savo naktinių klajonių rezultatus. Šioje parodoje  Jus   kviečiame   pasinerti į spalvotą ir dinamišką naktinio dangaus gyvenimą. Ekspozicija apima įvairius naktinius reiškinius ir objektus virš mūsų galvų: meteorai ir Šiaurės pašvaistės, žaibai ir mistiškasis Mėnulis, žvaigždynai ir t.t. Labai jūsų lauksime parodos atidaryme, Benjaminas, Šarūnas, Tomas ir Vaidas“ Parodą taip pat galėsite apžiūrėti ekskursijų ir pakilimų metu iki gegužės mėnesio.

GAIA teleskopas – Europos kosmoso agentūros astrometrinė observatorija (angl. Global Astrometric Interferometer for Astrophysics). GAIA buvo sėkmingai paleista 2013 gruodžio 19 dieną. Po trijų savaičių, 2014 sausio 8 dieną observatorija pasiekė numatytą orbitą apie antrąjį Saulės – Žemės sistemos Lagranžo tašką. Iki 2014 metų gegužės mėnesio buvo vykdomi testavimo ir kalibravimo darbai. Testavimo ir derinimo darbai buvo sėkmingai užbaigti 2014 liepos 18 dieną. Liepos 25 dieną prasidėjo 28 dienas trukęs ekliptikos polių skanavimas. Po to GAIA observatorija pradėjo viso likusio dangaus skenavimą. 2014 m. rugsėjo 12 dieną GAIA padarė pirmąjį savo atradimą – galaktikoje  nutolusioje nuo mūsų apie 500 milijonų šviesmečių, užregistravo Ia tipo supernovos žybtelėjimą. 2016 m. rugsėjo 13 dieną išleista pirmoji GAIA duomenų katalogo versija (Gaia DR1). 2018 balandžio 25 dieną išleista antroji GAIA duomenų katalogo versija (GAIA DR2). Jame pateikiami 22 mėnesių stebėjimo duomenys: 1 692 919 135 žvaigždžių padėtys ir fotometriniai G ryškiai, 1 331 909 727 žvaigždžių paralaksai, savieji judėjimai, 7 224 631 objektų radialiniai greičiai. GAIA erdvėlaivis sukasi apie savo ašį ir savo dviem teleskopais stebi daugiau, nei milijardą žvaigždžių. Teleskopas fokusuoja šviesą į didžiausią iki šiol į kosmosą iškeltą CCD kamerą, kurios jutiklį sudaro beveik milijardas pikselių. Vidutiniškai kiekviena žvaigždė buvo stebima maždaug po 70 kartų ir buvo sukaupta apie 1 petabaitas duomenų. GAIA observatorija per savo misiją sužymėjo apie 1,8 milijardo žvaigždžių Paukščių Take ir už jo ribų. Tai apima žvaigždžių padėtis, judėjimus, atstumus, šviesumą, temperatūrą ir kitas savybes, kurios leido sukurti detaliausią mūsų galaktikos žemėlapį žmonijos istorijoje. Be žvaigždžių, GAIA taip pat užfiksavo tūkstančius asteroidų, egzoplanetų, kometų ir kitų astronominių objektų. Nominali misijos pabaiga buvo 2019 metai, tačiau GAIA orientacijos mikrovarikliams kuro užteko net iki 2025 m. sausio 15 d. Šaltinis: Vikipedija. Nuotrauka asociatyvi