Archyvas

GAIA teleskopas – Europos kosmoso agentūros astrometrinė observatorija (angl. Global Astrometric Interferometer for Astrophysics). GAIA buvo sėkmingai paleista 2013 gruodžio 19 dieną. Po trijų savaičių, 2014 sausio 8 dieną observatorija pasiekė numatytą orbitą apie antrąjį Saulės – Žemės sistemos Lagranžo tašką. Iki 2014 metų gegužės mėnesio buvo vykdomi testavimo ir kalibravimo darbai. Testavimo ir derinimo darbai buvo sėkmingai užbaigti 2014 liepos 18 dieną. Liepos 25 dieną prasidėjo 28 dienas trukęs ekliptikos polių skanavimas. Po to GAIA observatorija pradėjo viso likusio dangaus skenavimą. 2014 m. rugsėjo 12 dieną GAIA padarė pirmąjį savo atradimą – galaktikoje  nutolusioje nuo mūsų apie 500 milijonų šviesmečių, užregistravo Ia tipo supernovos žybtelėjimą. 2016 m. rugsėjo 13 dieną išleista pirmoji GAIA duomenų katalogo versija (Gaia DR1). 2018 balandžio 25 dieną išleista antroji GAIA duomenų katalogo versija (GAIA DR2). Jame pateikiami 22 mėnesių stebėjimo duomenys: 1 692 919 135 žvaigždžių padėtys ir fotometriniai G ryškiai, 1 331 909 727 žvaigždžių paralaksai, savieji judėjimai, 7 224 631 objektų radialiniai greičiai. GAIA erdvėlaivis sukasi apie savo ašį ir savo dviem teleskopais stebi daugiau, nei milijardą žvaigždžių. Teleskopas fokusuoja šviesą į didžiausią iki šiol į kosmosą iškeltą CCD kamerą, kurios jutiklį sudaro beveik milijardas pikselių. Vidutiniškai kiekviena žvaigždė buvo stebima maždaug po 70 kartų ir buvo sukaupta apie 1 petabaitas duomenų. GAIA observatorija per savo misiją sužymėjo apie 1,8 milijardo žvaigždžių Paukščių Take ir už jo ribų. Tai apima žvaigždžių padėtis, judėjimus, atstumus, šviesumą, temperatūrą ir kitas savybes, kurios leido sukurti detaliausią mūsų galaktikos žemėlapį žmonijos istorijoje. Be žvaigždžių, GAIA taip pat užfiksavo tūkstančius asteroidų, egzoplanetų, kometų ir kitų astronominių objektų. Nominali misijos pabaiga buvo 2019 metai, tačiau GAIA orientacijos mikrovarikliams kuro užteko net iki 2025 m. sausio 15 d. Šaltinis: Vikipedija. Nuotrauka asociatyvi

❗Dėmesio! Sausio 27 – vasario 7 dienomis dieninės ekskursijos „Etnokosmologija – ryšiai su kosminiu pasauliu“ nebus organizuojamos dėl techninių ekspozicijos atnaujinimo darbų. ✨Šiomis dienomis vyks pakilimai į muziejaus apžvalgos aikštelę, edukacijos ir naktinės ekskursijos (jeigu leis oro sąlygos). ☎️Jeigu turite klausimų, kviečiame skambinti tel. nr. +37061520688.

Linkime šilto ir jaukaus šventinio laikotarpio! Tegul šis laikas būna magiškas ir stebuklingas.

Vai ir atbėga baikštusis elnelis, Leliu kalėda, kalėda. Baikštusis elnis devyniaragis, Leliu kalėda, kalėda. Baikštusis elnias – šv. Kalėdų pranašas, garbinamas kaip žiemos nugalėtojas ant savo galingų ragų parnešantis saulę – atgimstančio pavasario simbolį. Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Etnologijoje minimas mitinis kosmologinis elnio vaizdavimas. Dėl jo metų pradžioje numetamų ir vėl ataugančių ragų jis lyginamas su gyvybės medžiui. Dėl tos pačios savybės daugelyje pasaulio tautų jis tapo vaisingumo, mirties, augimo simboliu. O kai kuriose tautose jis vaizduojamas, kaip tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Štai vengrų kalėdinėse giesmėse stebuklingas elnias tiesiogiai siejamas su žiemos dangumi, o Šiaurės bei Centrinės Amerikos ir Eurazijos tautų tradicijose elnias išmargintas šviesiomis dėmelėmis simbolizuoja žvaigždėtą dangų, milžiniškas elnias siejamas su dangaus poliarinio rato žvaigždėmis – Kasiopėja ir Persėjo bei Vežėjo žvaigždynų žvaigždėmis arba su Grįžulo Ratų žvaigždynu. O kartais elnio vaizdinys siejamas su Oriono ir Tauro žvaigždynais. Ir ne tik minėtas devyniaragis elnias bet ir daugybė kitų reiškinių Šv. Kalėdų papročiuose ir apeigose anuometinio žmogaus gyvenime įgavusių reikšmingą simbolinę prasmę, nugulė etnologijos istorijos lobynuose. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik neįsivaizduotume Kalėdinės eglutės be blyksinčių įvairiaspalvių lempučių šviesos. O kaip buvo anuometinio žmogaus gyvenime kai tokių lempučių nebuvo?  Šviečiančias lemputes, kuriomis eglutes puošiame dabar, kitados keitė plazdanti degančių žvakučių liepsna, siejamas su prosenelių vėlių atgimimu. Joms  priskiriama antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo nelaimių. Vietoje dabar mums įprastų plastikinių žaisliukų ant žaliaskarių puikavosi riešutai, kurie simbolizavo derliaus pagausinimą, vaisingumą.  Taip pat ir obuoliai – kuriems lietuvių tautosakoje priskiriama stebuklinga galia. Obuolys laikomas meilės ir vaisingumo, pavasario simboliu. Obuolys taip pat gali simbolizuoti tam tikro etapo pabaigą. Na, o kone svarbiausias reikšmingiausių metų švenčių atributas buvo šiaudinis sodas, kuris puikuodavosi pakabintas virš stalo. Patys šiaudai iš kurių gaminami sodai sietini su gyvybės ir amžinumo simboliu, tarpininkais jungiančiais gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Šiaudai, šiaudų kūlys, šiaudų varpos kaip apeiginiai elementai buvo naudojami daugelio senųjų lietuviškų švenčių metu. Juk ir per Kūčias iš po staltiesės traukiams šiaudas, tikimasi ilgo gyvenimo ištraukus ilgesnį ir deja nieko gero nežada ateitis, jeigu ištrauksi trumpą. Siūlas, kuriuo veriamas sodas, turi būti kuo natūralesnis, geriausia linas, kad neiškraipytų galių lauko, jėgų srauto. Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei palinkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos. Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos  Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Straipsnis parengtas remiantis etnologų surinkta medžiaga.

Šv. Liucija – mergina, tapusi kankine dėl savo krikščioniškojo tikėjimo išpažinimo. Po ilgai trukusių kankinimų   galiausiai jai buvo išluptos akys ir perpjauta gerklė. Nuo šio įvykio Liucija laikyta šventąja, šviesos skleidėja. Didelę reikšmę šią dieną turi namuose uždegtos žvakės ir girliandos, lauke kūrenami laužai. Manyta, kad skleidžiama šviesa pripildo namus vilties ir laimės. Gal būt todėl, kad ši diena taip pat glaudžiai susijusi su saulės sugrįžimu, mat nuo šiandien iki pat Kūčių saulė leisi tuo pačiu metu, o ryte patekės minute vėliau.  Būtent šis laiko tamsusis periodas sustoja ir Lietuvoje. Nuo šiandien iki Kalėdų liko vos 12 dienų, todėl senovės lietuviai manė, kad kiekviena diena iki šios šventės nurodo, kokie bus orai ateinančius naujuosius metus, visus dvylika mėnesių, o tai buvo itin svarbu žemdirbiams. Burdavo ir iš druskos. Prie durų slenksčio paberdavo dvylika žiupsnelių druskos ir stebėdavo kuris greičiausiai sudrėks, kas reikšdavo, jog tas mėnuo bus lietingiausias. Nuotraukoje žibintas iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fondų.

Gruodžio 6-oji – Šv. Mikalojaus diena, skirta pagerbti pagrindiniam žemdirbio pagalbininkui – arkliui. Arklys žmogui kitados buvo ne tik svarbi darbo priemonė,  tačiau ir kalendorinių švenčių apeigų dalyvis, o jo motyvai nugulė raižiniuose, namų apyvokos daiktų puošmenose, dainose ir sakmėse. Senieji Lietuvos gyventojai, prūsai, į mirusiojo kapą ant kartu dedamų urnų ar puodų vaizdavo arklius kartu su kitais dangaus ženklais – saule ir žvaigždėmis. Lietuvių liaudies mene galime išvysti vaizduojamus arklių siluetus ar arklių poras, tarp kurių išauga gyvybės medis, o jie patys apsupti saulės ir kitais dangaus ženklais, arba  žirgą su raiteliu tarp saulės ir žalčio-gyvatės simbolių. Senuosiuose Lietuvos kaimo papročiuose prieš pradedant arti dirvą arklys buvo pasmilkomas šermukšnio, kadagio, žilvičio šakelės dūmais. Manyta, kad tai apsaugo gyvulį nuo piktų jėgų ir ligų. O štai kitur arkliui duodavo pirmojo derliaus apeiginės duonos paragauti, ar rugiapjūtės vainiką pauostyti, kad rugiai būtų tokie gražūs, kaip juos uodęs arklys. Užgavėnių šventės metu arklys atliko svarbų vaidmenį sugrįžtančios saulės apeigose. Saulės ir arklio motyvas glaudžiai susijęs su to meto žmogaus pasaulėžiūra. Buvo manoma, kad po žiemos solsticijos saulė grįžta moliniais ratais pakinkytais šyvais žirgais, o vasaros solsticijos metu palieka mus vežimu, kuriame įkinkyti du balti žirgai. Įdomu tai, kad kitados šį reiškinį,  nuo kurio dienos trumpėdavo ir ilgėdavo, kitos tautos įsivaizdavo panašiai. Skyrėsi tik tų stebuklingų žirgų išvaizda. Antai latvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, slovėnų – margu vežimu, kuriame pakinkyti auksinis, sidabrinis ir deimantinis žirgai. Peržiemoję ir pailsėję, gausiai pamaitinti avižomis Kūčių naktį arkliai vėl skubės saulės parsivežti ir pavasario pradžios pranašauti. Nuotraukoje vertybės iš Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fondų. Dėžutė mokykliniams reikmenims, pasaga ir kt.