2023 metai paskelbti Aukštaitijos metais, pabrėžiant, jog sukanka 700 metų nuo Aukštaitijos žemės vardo pagarsinimo 1323 metais, kuomet Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės – Aukštaičių ir Žemaičių žemė, Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje…“. Sutartį patvirtino popiežius, prisakydamas visiems jos laikytis.

Šia proga parengėme virtualią parodą „Dangus aukštaičių raštuose“, kurioje eksponuojamos Lietuvos etnokosmologijos muziejuje saugomos muziejinės vertybės. Įvairūs namų apyvokos daiktai išraižyti ir išpiešti ornamentika, kuri atspindi žmogaus santykį su dangaus kūnais ir jų judėjimu metų cikle .

Dangus ir jo šviesuliai, teikiantys esmines sąlygas žmonijos egzistencijai (šviesą, šilumą, lietų) nuo seno buvo stebimi mūsų protėvių. Tradicinė gyvensena Lietuvos kaime klostėsi pagal gamtos diktuojamą ritmą. Pagal dangaus šviesulius žmonės orientavosi laike, metų darbuose ir kelionėse. Griaustinis, žaibas, audra, viesulas, vaivorykštė, mėnulis, jo fazių kaita, saulė, žvaigždės, jų spiečiai – neretai suvokti kaip dievybių veiklos ženklai. Saulė garbinta kaip gyvybės nešėja, mėnulis – saulės vyras, dangaus keliauninkas, nakties žibintas, žvaigždės – jų dukros. Ši pasaulėjauta perteikiama ir liaudies ornamentikoje, kuri be abejonės turėjo ryšį su mitologija ir religija, tačiau pamažu jie prarado pirmykštę savo religinę magiškąja prasmę ir liko kaip dekoratyviniai elementai.

Parodoje kraitinė skrynia (1887 m., rasta Taručių k., Rokiškio r.), kurios priekis dekoruotas Gyvybės medžio simboliu ir dviem paukščiais. Gyvybės medžio sakralumo esmė – visatos kaip nedalomos visumos suvokimas, ryšys su trimis visatos dalimis – dangumi, žeme ir požeminiu pasauliu. Šios trys sferos atspindi ir tris žmogiškosios būties laikus: praeitį – mūsų šaknis, dabartį – kur esame dabar, ateitį – kur keliausime po mirties.

Paukščių pora Gyvybės medžio viršūnėje – tarpininkai tarp Dangaus ir Žemės. Pagal lietuvių tikėjimą – paukščiai ir mirusieji į pomirtinį pasaulį keliauja bendru taku – Paukščių taku. Kadangi tai yra kraičio skrynios puošybos detalės, paukščių motyvas taip pat simbolizuoja ir vyriškojo bei moteriškojo prado jungtį. Pasak Liberto Klimkos:„[…] į skrynią ar kuparą sukraunama tai, kas sudarys būsimojo vedybinio gyvenimo pagrindą. Merginos žino, kol neprisiaus bent poros skrynių margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, žičkinių rankšluosčių, piršliai lenks jos kiemą“.

Lovatiesės puoštos žvaigždžių simboliais, ypatingą dėmesį skiriant Venerai, vadinamai Vakarine ar Aušrine. Jos simbolis dar vadinamas „auseklyčiu“ arba „ausekliu“. Pagal šią žvaigždę žmonės mokėjo nustatyti ryto ir vakaro laiką, ypač ji buvo gerbiama per didžiuosius darbymečius. Tik pasirodžius šiai žvaigždei buvo sėdama prie Kūčių stalo. Iš žvaigždžių žmonės spėdavo koks bus oras, būrė apie būsimą derlių, pagal žvaigždes galima orientuotis erdvėje. Buvo paplitęs tikėjimas, kad gimus žmogui, atsirandanti danguje jo žvaigždė ir žibanti visą gyvenimą. Iki mūsų dienų išlikęs pasakymas, kad vieni žmonės gimę po laiminga žvaigžde ir jiems sekasi gyventi, kiti – priešingai, po nelaiminga.

Atsagtė (sprąstis), kultuvė, rintės, verpstės, prieverpstė puoštos geometriniais ornamentais ženklinančiais žemę (dantukais, trikampiais, rombais) ir segmentinėmis žvaigždėmis – vienu seniausių pasaulyje saulės simbolių. Šios žvaigždės rėminamos apskritimo, kuris yra Saulės – gyvybės tiekėjos – nesibaigiamumo, amžinumo, neturėjimo nei pradžios, nei pabaigos simbolis. Pasak P. Dundulienės „Mes gyvename po Saule, tai yra pasaulyje.“ N. Laurinkienė knygoje „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“ teigia: „Visa žmogaus būtis susijusi su Saule: kasdienybė su ritmiška dienos-nakties kaita, metų laikai, sezoniniai darbymečiai, galiausiai – metų ciklo šventės.“

Parengė Virginija Bareikienė ir Jūratė Zamuškienė, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Naudota literatūra:

• Dundulienė Pranė, „Lietuvių liaudies kosmologija“, Vilnius: Leidykla „Mokslas“, 1988.
• Laurinkienė Nijolė, „Dangus baltų paulėvaizdyje“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.
• Klimka Libertas, „Kas marginiuose ant verpstės įrašyta“, ETNOKOSMOLOGIJA, 2004, Nr. 1, p. 44–46.
• Klimka Libertas, „Lietuviškojo namo vidaus mitologemos“, ŽMOGUS IR GYVENAMOJI APLINKA, Konferencijos medžiaga, sud. Nijolė Marcinkevičienė, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras , 2007, p. 141–154.1887