„Gandras žino savo čėsą“ – sakydavo senovės lietuviai. Ir iš tiesų parskrisdami į gimtinę jie mums pranašauja apie šiltojo pusmečio pradžią, o išskrisdami tarsi skraiste, savo sparnu,  apgobia pievas rūku – palikdami šaltąjį metų laiką gimtinėje ir užbaigdami žemdirbiui svarbiausių lauko darbų kalendorių.

Žemės darbai laukuose baigti, todėl ir pavakarių moterys vyrams nebegamina. Sakydavo, kad bacionas išskrisdamas ne tik “išsineša“ pavakarius, bet dar ir rudens orus nuspėja. Jeigu lyja – šlapias bus ruduo, o jeigu saulė šviečia, tai priešingai – laukia sausas laikotarpis. Atsižvelgiant į  šio laikotarpio  mėnulio fazę ir orus, buvo pjaunamos avys. Tikėta, kad per delčią nukirptų avių kailis tvirtas būsiąs, nesišers, o vilna pati geriausia verpti. Šią dieną neapsieita ir be ateities spėjimo burtų. Etnologo L. Klimkos knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ autorius aprašo jaunų merginų dalios spėjimo tradiciją: […] “kur nors rugių ražienose iškas duobutę ir stebės, kas joje po dienos ar kitos atsiras. Jei vorelis tinklą ten nuaus – ištekės už turčius, jei skruzdėlytė ropinės – už varguolio, o jei varlę – nevertėjo net prasidėti su tais burtais…“

Tiesa, po Baltramiejaus ne tik gandro kleketavimo  nebegirdėti, bet ir varlių kurkimas užtyla. Sakmė pasakoja, kad Dievas užpykęs ant gobšuolės, esą ji norėjo visus žiemkenčių grūdus, į dirvą beriamus, sušlamšti, todėl dantis goduolei užrakino.

Palikęs rudens nuojautą gimtinėje, pasiekęs Nilo aukštupius, pietinę Afrikos dalį gandras peržiemos ir vėl sugrįš į gimtinę ne tik šiltąjį pusmetį pranašaudamas, bet ir meškas iš miego keldamas, žmones pavasario darbus dirbti skubindamas.

Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė remiantis etnologų surinkta medžiaga.

Nuotraukoje matomos muziejinės vertybės saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose. Lauknešėlis – indas valgio dirbantiems laukuose nunešti. Buvo paplitę XVII-XX a. pradžioje.