Kasmetinė Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencija „Scentia et historia“, vykusi 2001 metais, buvo paskirta šios bendrijos krikštatėvio akademiko Pauliaus Slavėno šimtosioms gimimo metinėms. Prabėgo 20 metų, ir jau ne vieno to renginio prelegento nebėra mūsų tarpe. Laikas negailestingai retina gretas artimai pažinojusių ir bendravusių su akademiku, kurį tarpusavyje vadindavome „Mūsų profesoriumi“. Juk būtent ši asmenybė, kurios bruožai buvo empatija, erudicija ir inteligencija, subūrė mokslo istorikų bendriją. Prabėgus tiekai metų, dar gyvename jo priesakais, tąja dvasia, kuri tvyrodavo prie apskritojo profesoriaus stalo jo bute Kęstučio gatvėje 17…. Ir ne vienas mūsų bendrijos narys pripažins, kad būtent profesoriaus Pauliaus Slavėno paskatinimai, globa, paraginimai keitė darbų ir interesų kryptį, taigi gyvenimą moksle. O jo parašytos knygos jaunimą viliojo į paslaptingą ir romantišką žvaigždžių pasaulį. Visa astronomų karta išaugo, užburta P.Slavėno ir A. Juškos knygų magijos. Profesorius rasdavo laiko atsakyti ir į susižavėjusio astronomija mokinuko laišką… O mano prisiminimuose Paulius Slavėnas – geranoriškos pagalbos einančiam mokslo keliu puikiausias pavyzdys. Profesorius per savo gyvenimą parašė apie 900 mokslinių ir žiniasklaidinių straipsnių – apie astronomiją, fiziką, matematiką, biologiją, kalbotyrą, mokslo istoriją. Dar ir knygų per tuziną…
Tais šimtmetinės sukakties metais buvo išleista profesoriaus atminimui paskirta autorių kolektyvo knyga. Jos sudarytoja – profesoriaus aspirantė, bibliografė ir astronomijos istorikė Stasė Matulaitytė. Knygos autoriai – profesoriaus mokiniai, bendradarbiai, artimi draugai – įvairiapusiškai apžvelgė ir įvertino Pauliaus Slavėno gyvenimą bei veiklą. Vis tik laikmečio iššūkiai suaktualina vieną ar kitą problemą, kurią sprendžiant mūsų pirmtakų patirtis ir išmintis būtų labai pravarti. Tarkime, įdomu būtų šiandien su profesoriumi atvirai padiskutuoti apie tautiškumą. Vedant net prie esminio klausimo – ar tautinė valstybė turi ateitį? Juk P. Slavėnas gimęs ir augęs Maskvoje, mišrioje šeimoje; Maskvos universitete baigęs tris matematikos studijų kursus, kaip mokslininkas subrendęs Jungtinėse Amerikos Valstijose… Tikėtina, kad išgirstume apie nemažą susiformuoti patriotinėms nuostatoms turėjusią jo diplominio darbo vadovo mažlietuvio Bernardo Kodačio įtaką. Kaip žinia, docentas buvo vienas iš Šaulių sąjungos vadovų, aktyvus Klaipėdos sukilimo veikėjas.
Prisimintina, kad P.Slavėnas – pirmasis Lietuvos universiteto absolventas, kuriam diplomas įteiktas 1925 m. gegužės 30 d. Fiziko Kęstučio Šliūpo paragintas, apeliavo į Rokfelerio fondą ir gavo paramą doktorantūros studijoms prestižiniame Jeilio universitete. Darbo temą pasirinko teorinę, matematinio pobūdžio, nereikalaujančią ilgo stebėjimų medžiagos kaupimo. Disertacija „Trijų dangaus kūnų problemos atvejis“, buvo parašyta ir apginta per tris metus. Gabiam jaunuoliui likdavo laiko ne tik lankytis kitose JAV observatorijose, bet ir domėtis lietuvių išeivijos gyvenimu. Aplankė ir mėgėjišką kunigo Antano Petraičio observatoriją Čikagos priemiestyje. Kunigo įdėjos Lietuvoje įkurti visuomenei atvirą observatoriją ant Šatrijos kalno ar Panemunės (Vytėnų) pilyje P.Slavėno nesužavėjo, nes pernelyg gerai žinojo su kokiais sunkumais susiduria jo vadovas B.Kodatis, steigdamas Kaune astronominių stebėjimų bazę. Laiške tėvui papasakojo apie tą vizitą, paminėdamas, kad observatorijos įranga – solidi, teleskopas – puikus. Beje, po keistų nesusipratimų su jaunos mūsų valstybės valdininkais, tas Lietuvai numatytas teleskopas atiteko vienam iš Amerikos universitetų… Jauno mokslininko P.Slavėno aktyvumas atkreipė daugelio specialistų dėmesį; jį savo nariu išrinko net kelios mokslinės draugijos: Tarptautinė astronomų sąjunga, Amerikos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos astronomų draugijos, Astronomijos ir kosminės fizikos bičiulių susivienijimas.
Į Lietuvą grįžęs 1928 metais, liepos 21 d. P.Slavėnas iš pradžių tapo vyr. asistentu universiteto Analitinės geometrijos katedroje. Netrukus – tarnyba kariuomenėje, atliekant trianguliacijos darbus vakarų Lietuvoje: Tauragės ir Kretingos rajonuose, Kuršių nerijoje. Galimas dalykas, kad tai buvo suderinta su doc. Kodačiu; atitiko tiek valstybės, tiek ir observatorijos mokslinius interesus. Vėliau ši pažintis su vakarų Lietuva ir jos problemomis profesoriaus visuomeninėje veikloje buvo labai sureikšminta: 1933 m. jis dalyvavo steigiant Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio bendradarbiavimo sąjungą, o nuo 1936 iki 1939 m. buvo šios organizacijos, jau pervadintos į Lietuvos Vakarų sąjungą, pirmininkas.
1931 m. P.Slavėnas buvo įdarbintas Vytauto Didžiojo universiteto astronomijos observatorijoje observatoriumi. Puikiai skaito astronomijos įvadą studentams: nenaudodamas konspektų, siedamas su kultūros istorija, kolegiškai bendraudamas su klausytojais. Ir rašo daug mokslo žiniasklaidos straipsnių populiariuose to meto leidiniuose: „Kosmose“, „Gamtoje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Kultūroje“.
Mokslininko pareigų tautai ir valstybei sampratą P.Slavėnas išdėsto filosofinio pobūdžio studijoje „Lietuvių tautos kilmė“, išspausdintoje 1936 m. „Akademiko“ žurnale. Ten jis pirmiausia pateikia originalią tautinę tipologiją. Pasak mokslininko, bet kuriai tautai apibūdinti svarbūs tokie pagrindiniai dėmenys: ištakos, etninis susiskaldymas, federalizmas. Apibūdinant lietuvių tautos ištakas svarbu akcentuoti jos indoeuropietiškąją kilmę. Etninio susiskaldymo charakteristika – tai visų etninių grupių valstybėje įvardijimas. O federalizmą apibūdina tautos požiūris į kaimynus, apskritai į visą pasaulį bei gyvenimą, į žmogų ir kultūrą. Tad autorius tautiškumą interpretuoja šiuolaikiškai, remdamasis objektyviomis kultūrinio bei istorinio gyvenimo apraiškomis. Ogi tautos dvasios kelias, pasak P.Slavėno, turįs atvesti į tą tašką gyvenime, kur vengiama „dvasinio niveliavimo ar suvienodinimo tendencijos”, t.y. į demokratinę sanklodą. Aktualios ir jo mintys apie tautos istoriją kuriančių asmenybių raidą, įvardintą „sąmoningu visuomeniškėjimu“. Autorius čia kategoriškas: veikėjo raiška privalo būti grindžiama perimama kultūrine žmonijos patirtimi, išsimokslinimu, žiniomis, panaudojamomis visuomenės labui. Žmogus gali būti „visame savo gyvenime esmingas, tai yra, tikrai žmogiškas arba „su menku žmoniškumu.“ Tad pagal šią koncepciją asmenybės vidinių galių, dvasingumo plėtojimas yra labai svarbus. Asmens apsisprendimą užtikrina valios galia. Jos pritrūkus tikslai lieka neįgyvendinti ar dar blogiau – nenukreipti kilniems visuomenės tobulinimo tikslams siekti. Abi dvasinio prado reiškimosi formos – protas ir valia – tarpusavyje susijusios. Šis ryšys tampąs tobulu, kai prisideda trečioji jas praktikoje jungianti grandis – tautos reikalai. Šie mokslininko samprotavimai tikriausiai kilo iš jo gana kritiško akademinės aplinkos – to meto šviesuomenės – vertinimo, ypatingai dėl kai kurių asmenų susireikšminimo. Iš aiškiai išreikštų patriotinių maksimų ir jo kritinės pastabos valstybės veikėjams: „Politinio savitumo stoka atnešė lietuvių tautai labai daug žalos praeityje ir ji nemažai apsunkina esamąją padėtį. Tiesa, negalima neigti, kad lietuviai labai greitai, tiesiog nuostabiai mokėdavo persitvarkyti. Tačiau, trūkstant savitumo, joks miklumas neapsaugos nuo pavėlavimo. Kas per daug dairosi į šalis, negali eiti su kitais „į koją“: bent pusę žingsnio atsiliks.”
1936 m. P.Slavėnas įsitraukė į įdomią diskusiją apie lietuviškus dangaus kūnų pavadinimus, publikuodamas keletą nedidelių straipsnelių pavadinimu “Dangaus lituanistika” “Gamtos” žurnale. Tai buvo po Kodačio ir Masaičio straipsnių “Kosmose” gaunamos kraštotyrinės medžiagos komentavimas. Beje, labai turiningas, su giliomis ir svarbiomis įžvalgomis. Kritiškas straipsnelių pobūdis anaiptol nebuvo padiktuotas neigiamo autoriaus nusiteikimo liaudies astronominių žinių atžvilgiu. Veikiau atvirkščiai – skatino plačiau domėtis šia etnožinijos sritimi. Nežiūrint į tai, kad kai kurių žvaigždynų pavadinimų ar jų formų autentiškumas P. Slavėnui kėlė didelių abejonių, jo parašytame 1938 m. aukštosios mokyklos astronomijos vadovėlyje jie pateikiami kaip sinonimai. Apskritai tai labai būdinga astronomo darbams ir vertinimams, – gerbiama ir toleruojama lygiai ir kitų tyrinėtojų nuomonė. Beje, vadovėlyje dar nurodomi senoviškieji lietuviški mėnesių vardai, pasiremiant kalbininko Prano Skardžiaus duomenimis. Svarbios čia ir P.Slavėno pastabos apie Mėnulio fazių įvardijimo mokslinėje literatūroje bei kaimo žmonių šnekamojoje kalboje neatitikimą. Turiu pastebėti, kad praėjus penkiasdešimčiai metų, profesoriaus P. Slavėno išsakytos mintys ir pastabos labai pravertė, sudarant liaudies astronominių žinių klausimyną bei analizuojant Kraštotyros draugijos ekspedicijų metu surinktą medžiagą. Prie liaudies astronominių žinių temos pats profesorius dar grįžo 1976 metais, komentuodamas dr. Eugenijos Šimkūnaitės paskelbtas vadinamąsias Indrajos pasakas. Deja, šios pasakos, nors ir paremtos folklorine bei legendine medžiaga, pasirodė nesančios autentiškos.
Pokariu P.Slavėnas buvo 11 metų renkamas Vilniaus universiteto Astronomijos katedros vedėju; iki 1969 m. jis vadovavo ir observatorijos mokslinei veiklai. Čia buvo pratęsti lenkų astronomų ir B.Kodačio plėtoti žvaigždžių fotometrijos darbai, o 1957 m. atidaryta Dirbtinių Žemės palydovų stebėjimo stotis. 1949 m. išrinkus profesorių Lietuvos TSR Mokslų akademijos nariu korespondentu, jam teko ir atsakingos prezidiumo mokslinio sekretoriaus pareigos. 1959 m. astronomijos mokslo plėtrai P.Slavėno iniciatyva LTSR Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institute buvo įkūrtas astronomijos sektorius. Ten susibūrusi jaunų energingų mokslininkų grupė, vadovaujama Vytauto Straižio, netrukus pasuko savarankišku keliu, plėtodama fotometrinių stebėjimų metodiką ir bazę. Kartų kaita įvairiuose sociumo sluoksniuose neretai vyksta skausmingai, ypač jeigu tarp jų – dideli kultūriniai skirtumai… Akademikas, būdamas TSRS Mokslų akademijos astronomų tarybos narys, laikėsi savo tolerantiškų nuostatų: neužkirto kelio veržliam jaunimo žygiui į mokslo aukštumas. Viena iš galimų astronomų kolektyvo skilimo priežasčių – didžiulis profesoriaus užimtumas organizaciniuose MA darbuose bei VU katedros vedėjo pareigose, taip pat jo platūs moksliniai interesai, apimantys kalbotyrą ir mokslo istoriją. Jau nuo 1950 m. P.Slavėnas vadovavo prie prezidiumo įkurtai Gamtos mokslų ir technikos istorijos komisijai. Tai ir buvo Lietuvos mokslo istorikų bei filosofų bendrijos veiklos pradžia, kuri netrukus buvo išplėtota 1958 m. surengus bendrą trijų Baltijos šalių konferenciją. Vietinės iniciatyvos Sovietų Sąjungoje apskritai nebuvo skatinamos, nuogastaujant dėl tautiškumo ar politinio atskirumo raiškos. Tačiau tuokart laimingai pataikyta į “chruščiovinio atšilimo” laikotarpį, o vėliau įsibėgėjusią tradiciją nutraukti jau buvo nepatogu politiškai. Maža to, P.Slavėnas, 1966 m. išrinktas Tarptautinės mokslų istorijos akademijos nariu korespondentu, pravėrė lietuviams ir pasaulinio bendradarbiavimo galimybes. Jo patangomis buvo pradėta leisti serija knygų “Iš mokslo istorijos Lietuvoje”, nubrėžusių ir tolimesnių tyrimų gaires. Bendrijai P.Slavėnas vadovavo iki 1987-ųjų.
Kiekviena iš 25 -ių kas keletą metų vykusių Baltijos šalių konferencijų žymėjo nemažą žingsnį nacionalinių mokslo ir technikos istorijos tyrinėjimų baruose. Rezultatai gaivino istorinę atmintį, kartu stiprino tautinę savigarbą ir orumą, regioninį tapatumą, buvo priešprieša komunistų valdžios diegiamam mankurtizmui. Visai dėsninga, kad būtent Latvijos, Estijos ir Lietuvos mokslo istorikai buvo pirmieji, 1988 m. vasarį pareiškę atsiskirią nuo Sovietų Sąjungos nacionalinio komiteto. Toji Baltijos šalių bendrystė išlaikoma ir šiandien, mokslinę veiklą plėtojant Baltijos šalių asociacijos rėmuose.
1976 metais P. Slavėno iniciatyva „Mokslo ir gyvenimo” žurnale buvo paskelbtas žymaus senosios astronomijos tyrinėtojo iš Estijos dr. Heino Eelsalu straipsnis apie astroarcheologiją. Tai paskatino šios krypties darbus pradėti ir Lietuvoje. Molėtų observatorijoje 1980 m. įkūrus astronomijos istorijos muziejų, P. Slavėnas entuziastingai pritarė numatytiems jame plėtoti etnokosmologijos tyrinėjimams. Profesorių džiugino pirmieji rezultatai, bylojantys apie gilias baltų kultūros sąsajas su žvaigždėtojo dangaus stebėjimais. Kuklus visuomeninis muziejus 1990 m. tapo Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, dabar plačiai žinomu ir populiariu mokslo edukacijos centras. O Molėtų observatorijos aikštelėje tarp stebėjimų bokštų vešliai žaliuoja mūsų astronomijos patriarchų Slavėno ir Juškos pasodintas ąžuoliukas. Iki gilios senatvės originaliai plėtotiems tautų ištakų tyrimams P. Slavėnas pasitelkė lietuvių kalbą, išsikėlęs grandiozinį uždavinį: matematinės logikos metodais, lyginant skirtingų indoeuropiečių šeimos kalbų žodžių darybos principus, atkurti prokalbės struktūrą ir net jos susiformavimo aplinkos bruožus.
Negailestingai laiko tėkmei tolinant mus nuo iškilios Pauliaus Slavėno asmenybės, tik dar labiau išryškėja jo darbų ir interesų svarba. Akademiko mintys apie branduolio fizikos reikšmę kosmologijoje, o ir lingvistikos semiotinio pobūdžio tyrimai matyt bus vertinami kaip pralenkę savo laiką. P.Slavėno pėdsakai Lietuvos mokslo ir kultūros istorijoje – neišdildomi. Todėl Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas archyvinis fondas numeris 140 laukia tyrinėtojų…
Libertas Klimka
