Naktinį dangų nušvietusi Paukščių Tako galaktika tarsi sveikina mus su prasidėjusiu rugpjūčiu, o anuometinį žmogų – su svarbiausių vasaros darbų pabaiga. Nuo saulėgrįžos vakaras mus pasitinka vis greičiau, mat paros laikas jau  sutrumpėjo daugiau nei dvejomis valandomis. Pagrindiniai vasaros darbai jau nudirbti, belieka padėkoti dievams ir dangui už dovanotą derlių.

Žolinės – kitados buvusi padėkos deivei Žemynai šventė. Po Lietuvos krikšto ji švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė. Legenda byloja, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. Kaimo tradicijoje tądien javų varpos, kiemo ir laukų gėlės bei kitas užaugintas derlius rišami  į vieną puokštę, kuri šventinama bažnyčioje. Tiesa, žinomas paprotys, kai šventinti nešamos ne tik puokštės, bet ir užaugintos daržovės. Po bažnytinių apeigų žolynai laikyti šventais. Grūdus iš pašventintų javų  varpų žmonės įmaišydavo į aruodus, o kitą dalį palikdavo pavasariui ir įmaišydavo į sėtuvę užsėjant pirmąją vagą. Žolynus taip pat naudodavo smilkymui sergant, o pastačius namą, augalus iš puokštės įpindavo į pabaigtuvių vainiką. Taip pat griaustiniui griaudžiant namus smilkydavo, manant, kad tai namus apsaugos nuo perkūno keliamos grėsmės. Norint, kad ateinantys metai būtų dosnūs, derliumi per šią šventę reikia „neskūpėti“. Dalintis su alkstančiais, vargstančiais žmonėmis. Nes viskas, kas užauginta, priklauso visiems.

Žolines, sakydavo, švęsti būtina, nes kitaip kitais metais derliaus neturėsi, o jeigu per šią šventę žolynų puokštės rankose nelaikysi, tai pats velnias tau savo uodegą į delnus įbruks.

Nuotraukoje matoma muziejinės vertybės, saugomos Lietuvos etnokosmologijos muziejaus fonduose: lovatiesė – pasiūta mašina, audė Emilija Patiejūnaitė. Mažvilkiškės k., Daugėliškio sen., Ignalinos r. Meno kūrinys – Žemyna; dailininkė keramikė G. Jacėnaitė.

Straipsnį parengė Lietuvos etnokosmologijos muziejaus muziejininkė Jūratė Zamuškienė, remiantis etnologų surinkta medžiaga.